Salomėją gali ištikti isterija dėl ne vietoje paliktos gendančios šiukšlės. Net jei tai trumpam trumpam ir tuoj tuoj išnešiu. Tačiau visi kiti netvarkos elementai man nekelia didelių emocijų. Išmėtyti rūbai? Pažerti pieštukai? Krūvos knygų per visą stalą? Lygintuvas viduryje kambario? Popiergaliai? Jei šie dalykai negenda, tegu gyvena, kaip tik nori.
Kaip aš tvarkydavau savo spintą, kai ją turėjau ir kai viskas jau imdavo kristi vos tik ją atidarius? Versdavau gėrį lauk. Pažerdavau ant grindų. Ir vėl gražiai sukraudavau. Užtekdavo tvarkos, kokiai savaitei.
Oi kaip norėčiau visą tai padaryti su mintimis, emocijomis, jasmais – tuo kas viduje. Nes atrodo spintos durys jau neužsidaro. Viskas krenta lauk. Kaip mielai pažerčiau tai va šitame kambaryje. Ant grindų. Tada užsilipčiau ant lovos, tam kad iš aukštai viską apžiūrėčiau.
Va ten baimės, neužtikrintumas, panikos priepoliai ir man visiškai nebereikalingas liūdesys. Tuos sukraučiau į šiukšlių maišus ir tiesiai į konteinerį. Gi niekam neatiduosi, nepadovanosi ir kitur jau nepanaudosi.
O čia mėtosi ilgesys. Cha, turiu net tris vienodus ilgesio vienetus? Čia, kad skalbiant vieną, būtų ką dėvėti? Bet kad numečiau svorio, ir kažkaip nebesižiūri tas ilgesys ant manęs. Kas, kad kiek gaila visus tris vienetus išmesti. Pastatysiu prie konteinerio. Gal pravers kokiam benamiui. Parduos, perdirbs ar susivilks visus.
O čia kyšo aistros ir meilės rankovės. Aha, šitos dvi žiūrisi geriausiai, kai dėvimos kartu. Bet gi aistra, kažkaip susitraukė. Čia po paskutinio skalbimo? Na žinau, kam padovanosiu. Tiks labiau nei man. O sau nusipirksiu naujos. Kai tik žiemos išpardavimai bus. Arba kai algą gausiu, jei tik kur aptiksiu. O meilė? Nebemadinga jau kažkokia, ir aš plaukų spalvą pakeičiau tai nebesižiūri. Bet neišmesiu. Visi dalykai anksčiau ar vėliau grįžta į madą. Tiesa, kiek pasikeitę, bet gal tada norėsiu rankdarbiais užsiimt ir atnaujint.
Nagi nagi, kas čia taip dažnai iš šitos vidinės spintos krito? Pašaipa, su paniekos siūlėmis. Mano mėgstamiausioji. Geros kokybės, niekaip nenusidėvinti ir nenusiskalbianti. Nesiglamžanti ir visada tinkanti. Vintažinė ir su laiku vis vertingesnė. Tave į mieliausių lentyną.
Atvirumas, kaip visada, pusę girndų užima. Kiek čia jo? Kaip kokie džinsai. Nusibosta, bet vistiek įšoki ir jautiesi geriausiai. Priderinus kitus aksesuarus, pavyzdžiui, kandumą, galima susikurti beveik tobulą derinį, su kuriuo visur ir visada.
Štai savivertė manoji tai matosi mažai dėvėta. Tarsi pats nepatogiausias, bet seksualiausias sijonas: žinai, kad gražu, kad tinka, kad visi atsisuks, bet nenešioji, nes prastai jautiesi. Prisiverti, užsivelki, o nieko doro. Bet ir išmesti neišeina. Brangokas daiktas. Keliauja vėl į spintą laukti geresnių laikų.
Bet kaip visada, man nusibosta tvarkytis. Apžiūrėjus ir įvertinus svarbiausius dalykus, visą likusią smulkmę grūdu į atsilaisvinusią lentyną. Sutvarkysiu kada nors vėliau. Arba niekada. Ša, sąžine, nes irgi į konteinerį keliausi.
:)))
pas mane tai komoda su stalčiukais. Bet mano komoda universali – kad tvarkyt nereikėtų, tai nereikalingi ir mažai naudojami stalčiukai kažkur sulenda, o ju vieton įlenda nauji. Tiesa kai kurie tai blemba bjaurūs – netalpūs, nesandarūs, atsidaro lengvai, o užsidaro sunkiai. Kiti turi įprotį atsidarydami pusę komodos išverst, o dar kiti neatsidaro, jei uždaryti(arba išvis pradingę) tam tikri stalčiukai. žodžiu kaip rebusas koks. Mesčiau lauk ir pasistatyčiau vieną iš tų naujų funkcionalių, blizgančių ir patogių kataloginių spintų, ale manoji komoda sunki, ąžuolinė ir skirtis baisiai gaila