Labas,
štai tau vėl skaitai mano naują laišką. Žinau, kad džiaugiesi, kad ir ką aš beparašyčiau – mano žodžių tu lauki, o tylos bijai. Žinau. Aš kiekvieną dieną nusprendžiu tylėti. Tiesiog tylėti. Gal kiek kerštingai užsičiaupti: nebenusišnekėti, nebelieti neapykantos žmonėms, nebesiuntinėti, nebesišaipyti, nebezyzti, nebesigirti, nebeprašyti, nebegirti, nebepasakoti. Tylėti. Sakiau kerštingai? Atsiimu žodžius. Tiesiog tylėti ir nelaukti ar kas nors tai pastebės. Visumoje triukšmų vieno balso neturėtų niekas pasigesti. O jei dar pati sukurčiau triukšmuką chaosėlį nukreipiantį dėmesio nuo tylos? Nelaukti nieko, o iš tiesų nutilti. Negalvoti, kad štai dar viena diena, kai nepasigedai laiško, žodžių ir minčių. Ir dar viena. Po to dar. Visiškai negalvoti. O nuoširdžiai tylėti. Su ta mintimi prabundu kas rytą ir suprantu, kad aš taip ir darau. Tyliu, nors labai noriu pasakyti. Tyliu, nors labai noriu išlieti. Tyliu, nors ir skauda. Tą tylą užpildau visokiomis beprasmybėmis skirtomis man pačiai. Kad nespengtų…
Štai tu moki tylėti. Tavo sukurta tyla tiesiog veda iš proto. Triukšmauju, klausausi muzikos, skaitau, svajoju, net skambinu kam nors. O tavoji tyla prasimuša pro viską. Kažkoks paradoksas, bet tegali galvot apie vieną – o dieve, kaip nepakenčiamai tylu. Tada griebiesi kvailų priemonių, verčiančių tave išleisti nors kažkokį garsą. Ir kaip tada džiaugiesi. Stengiesi nepaleisti net aido. Klausytis iki paskutinio lašo. O aš noriu dalintis. Ir žinai ką, priimti svetimus skausmus aš daug geriau moku nei džiaugsmus.
O apie ką aš čia? Taigi čia laiškas, kuriame turiu papasakoti, kaip man sekasi (ir nuo šitos dalies prasideda to nukreipiančio chaosėlio kūrimas). O sekasi man visaip. Ant stalo guli naujas piešinys. Mėlynas (??!!!!???) katinas, geltoname (!!!????) fone. Ir taip ciniškai ciniškai, bjauriai bjauriai šypsosi bei varto akis. Nenupieštų paveikslų galerijoje atsirado jo raudonas antrininkas žaliame fone. Nes pirminė idėja buvo tokia. Kadangi savaitgalį pamenu miglotai (raganystės vargina), tai nežinau, kaip ta mėlyna ir geltona atsirado.
O dar, o dar man labai patinka tas pokytis, kad knygos mano namuose dauginasi greičiau nei spėju skaityti. Lyg šiol viskas buvo priešingai. Suskaičiavau 17 neskaitytų knygų. Ir visos mano! Šiandien parsinešiau “egzorcistą”. Ką aš kalta, kad peršoko iš lentynos “gera kaina” į mano rankas? Tai negi atgal dėsi? Bus pasigąsdinimui prieš miegą.
Tai gal jau ir baigsiu, o tai ir taip tas laiškas kažkoks ne toks išėjo.
Tavo Salomėja