Ir tada kai mano vynas kvepėjo džiovintomis slyvomis, namai – auksiniais dažais, o aš dvelkiau citrusiniais vaisiais… … pajaučiau, kad mistiškumas grįžo. Tas. Tas, kuris mano viduje, kuris veda pirmyn, kuris niekada nenori mirti. Kuris nenori būti paneigtas ar nuslopintas. Tas, kuris uždega akis, kaitina širdį, kuris nesupranta, kas yra apatija.
Ir niekas to nepastebės. Nes tai viduje. O išorėje Salomėja visada atrodo rami ir paskendusi mintyse. Bet viduje. Štai regis vakar diena buvo kaip ir visos. Rami, be bendravimo… Su dažais, knygom, filmais bei muzika. Bet kažkokia kitokia. Kažkaip viskas kitaip.
Jaučiuosi lyg įsimylėjusi.