Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Galvoju gal reikia išnykti ir susikurti gyvenimą iš naujo.
Ne nuo nulio.
Pasiimant viską ką geriausią turiu.
Paliekant tai ko man visai nereikia.
Vieną kartą jau taip padariau.
Porą metų buvo linksma.
Dabar jau nusibodo.
Aš niekada neužaugsiu.

Nu ir nieko.
Ėjom į miestą kaljano rūkyt.
Nu ir išėjom. Ale niekas nesakė, kad mieste vyksta triukšmo ir daugybės lochų, voverių, žmonių, ir krikščionių susibūrimas.
Nu nesakė tai nesakė. Negi namo grįši.
Tai nuėjom į rotušės rimi pirkt folijos. Juokingai tas vienas pirkinys atrodė tarp minios jaunuomenės perkančios alko. Bet tai ką.
Atėjom į katedros aikštę – atsiminėm, kad neturim vandens kaljanui. Nu tai ką daryt? Ėjom į Vilnelę pasisemt.
Tiesa, prieš eidama miestan apsirengiau. Negi nuoga eisiu. Paklausiau mieliausiojo kaip atrodau. Sakė, kad Salomėjiškai. O kaip kitaip gali atrodyt ryškiai žalia suknia, žalios kojinės, raudoni batai bei koža ir raudoni karoliai? Kitaip nė nepavadintum.
Sėdim sau toj aikštėj. Rūkom. Iš vienos pusės būgnelių triukšmas. Iš priekio – krikštai meldžiasi, iš kitos – alaus reklamos daina.
Priešai susirinko būrys gal ispanų pagyvenusių. Gidas jiems ką tai pasakoja, Gediminą rodo, o tie į mus spokso. Lyg ne iš užsienio būtų.
Po to priėjo tokia teta ir sako: “o kas čia”? Kaljanas. Nesuprato. Tai sakėm, kad nu tokia vandens pypkė.
O dar po to pypliai paskui tėvus vilkosi. Sako vienas kitam: “o tu ragavai tokį?” Ir rodo į kaljaną. Anas taip pagalvojo ir sako: “nea”. Jau maniau pasigirs priešingai.
O tada baigėsi rūkalas ir parėjom namo.
Valgysim keptą duoną.
Gaisras regis baigėsi.

Šiandien važiavau dviračiu. Turbūt jau koks dešimt metų praėjo nuo paskutinio pasivažinėjimo. O gal net ir daugiau. Tiesa, niekad gyvenime neteko sėdėti ant šiuolaikinio mašiniuko. Su bėgiais ten ir dar rankiniais stabdžiais. Manieji dviračiai tokių pribumbasų neturėjo.
Bijojau važiuot. Tikrai. Pasirinkom trumpą trasą, o aš viduje galvojau, kad nenuvažiuosiu, kad bus snuku, kad… Po to jau galvojau, kad nenuvažiuosiu, nes pritrenks perėjoje besivarant dviratuką.
Bet nieko. Viskas čiki tik rankas skauda. Matyt iš baimės per stipriai vairo įsitvėriau. Būna.
Greitai važiuot dar nemoku – gi tik bandau suprast su kuo tie bėgiai valgomi ir kada katras geriau.
Tikiuosi mano kelionės draugui su tokia naujoke labai nuobodu nebuvo ir neįkyrėjo saugoti nuo pavojų.

Mama turėjo tokį posakį: nemoki pist, nereikia lįst.
Nemoku aš rašyt be klaidų.
Žinau daugelį taisyklių. Asimiliacijos, ilgieji ir trumpieji, nosinės. Žinau. Ko nežinau, tai skyrybos taisyklių ir viso to kablelyno. Bet, kai rašau įsijautusi tai visi žinojimai eina velniop.
Ir kas iš to jei po to pataisau tas klaidas, jei viskas vistiek nueina rss’ais.
Tad pažadu viešai rašyti ir internetą teršti vis rečiau.
Jei jau kada parašysiu ir rasiu akivaizdžią klaidą – pažadu įrašą ištrinti.
P.S. Šitam įrašui negalioja :PPP

Priklausomybė nuo interneto.
Lengvos psichozės.
Rūkymas.
Girtuokliavimas.
Amoralus ir negarbingas gyvenimas.
Tinginystė.
Užknisinėjimai.
Cinizmas.
Dar man labai nepatinka bantukai, gėlytės ir kitos fintikliuškos… Kiemas mielsnis nuo to, kad ten tulpės žydi man nepasidaro.
Nemėgstu, kai į lėkštę prideda visokių figūrinių morkyčių, svogūninių gėlyčių ir kitokių papuošimų.
Man nepatinka šunys, politinės naujienos bei juoda spalva.
Visiškai nepatinka sniegas. Net per kalėdas.
Gėlių neauginu. Net kaktusų.
Neskaitau nuobodžių knygų.
Nemėgstu tvarkytis, todėl nesitvarkau. Tada bambu.
Dažnai žliumbiu.
Apsikarstau nesuderinamais papuošalais bei rūbais.
Apipaišau visų popiergalių kampus.
Ir man tas pats.

Telefoną nušveičiu bet kur. Našyt internete neketinu. Mama vėlai neskambins. Brangusis šalia. Vadinasi tas prietaisas nereikalingas. Mėtosi rankinėje, kuri guli kažkur ant žolės. Kažkur už nugarų tiems, kurie laukia kepamos mėsos. Ir visgi ausis pagauną pažįstamą depešų melodiją. Mano telefonas? Iš melodijos aišku, kad skambina ne šeimos nariai. Kas gi čia dabar? Juk visi žino, kad nemėgstu skambučių, kai rodo nežinomą nurmerį atsiliepiu retai (ypač vakarais), o kai numerio nerodo – neatsakau iš vis.
Atpažintas numeris. Nuostaba. Atsiliepiu. Pakalbu. Gana ilgai.
O po to sėdžiu nustebusi.
Turbūt pirmą kartą telefonu kalbėjau su žmogumi, kurį tikrai gana gerai pažįstu nuo pirmos klasės. Ir be jokios priežasties. Tiesiog šiaip.
– Tau pradėjo žmonės skambinti? – ciniškai paklausė bg.
Tai va ir aš stebiuosi.

Kažkurią akimirką šiandien pasijaučiau laume. Tą akimirką, kai bežiūrint maketą skersvėjis pakedeno mano plaukus. Tą akimirką kai suskambėjo manieji kabandys auskarai.
Ir šiandien ryte buvau pagavusi tą akimirką. Kai maximoje stovėjau prie ką tik iškeptų, dar tik dėliojamų, bandelių. Bet pasisukau ant kulno ir nusipirkau ledų.
Ir dar tą akimirką kai lukiškių aikštėje pastebėjau, kad pamečiau skarą ir grįžau keliasdešimt metrų jos susirasti.
Gal ir man jau pagaliau pavasaris?

Skaičiau šiandien delfyje…
Ne tiksliau buvo visai kitaip…
Bg man pranešė, kad delfis rašo jog esu amorali.
Klapt klapt.
Greitai šen nuorodą.
Skaitau.
Kokietais psichai laiške Valinskui rašo:
“Nepakartojamai gražios, originalios ir ištekėjusių moterų pavardės su tradicinėmis priesagomis -ien-, -(i)uvien-. Jos rodo šventą priklausymą šeimai, simbolizuoja ištikimybę, glaudžius sutuoktinių santykius. Tik amoraliai, negarbingai gyvenančios moterys paniekinamai vadinamos pravardėmis be šių priesagų.”
Jėga. Galvoju iš kur anys žino? Bet nu tikrai nemeluoja. Priklausau aš bent kelioms šeimoms, ale nei vienai šventai. Ištikimybė? O čia katram? Kurio pavardę su -iene galūne nešioji? Nu tai be šansų. Glaudžius santuokinius santykius? Nu glausdavomės kai šalta būdavo… Net ir su ta amoralia pavarde.
O aš tikrai gyvenu amoraliai. Dar turiu daug apgamų. Ir dar turiu tatoo su 13. Ir šiaip atrodau nelabai moraliai. Sakau gal apsimoka sudegint mane?
P.S. Tamošiūnaitė-Budrė klysta. Netrenkė ten jokis žaibas. Aš gi sakau, kad lochatrono vartai atsivėrę, o niekas netiki.

Apturėjau patyrimą sudalyvauti vienose draugiškose varžybose.
Įspūdžiai: oras pats geriausias. Gal net vos vos įdegiau snukutį. Miške praleisti visą dieną – prabanga. Beigi superinis santykis: iš 71 dalyvių tik 3 (?) merginos.
Rezultatai: būna ir geriau. Save pateisint galiu tuo, kad nė karto nesitreniravau. Ypač tai kategorijai. O dalyvauti apsisprendžiau likus 10 min. iki registracijos. Iš pradžių ketinau tik pažiūrėti kaip viskas atrodo.
Džiugesiai: už debiutą gavau dovanų. Dovanas priimam, mielai naudojam. Woohoo.
Ir kai šilta gyventi smagiau.

Gyvenu vietoje, kuri ideali miegui.
Kai ieškojom buto mano įgeidis gyventi kažkuraplinkcentrąsenamiestįarpanasiai buvo palaikomas. Bet viena abejonė kirbėjo. Triukšmas.
Taigi gyvenam labai netoli judrios gatvės (su visais troleibusais). Langai į gatvę – galim šienauti galvas. O bet tačiau, ryto miegelio nedrumsčia triukšmai. Įrodyta, kad niekas nepažadina ir iki 14 val.
Beto – šalta. Koks durnius nori lįst iš lovytės jei niekas neveja?
Smagu, kad toli nereikia eiti sušąlus namuose. Šiandien rotušės aikštėje perskaičiau eilinę Voneguto knygą. Nuo pradžios iki galo. Saulėkaitoje. Katė.
Po to galvojau, nes mačiau.
Vestuvės. Nenormalūs tie žmonės. Kai šiandien matyta mergina daugiau laiko taisėsi nuometą ir suknelę, negu šypsojosi, aš mąsčiau, negi čia tikrai jos svajonė? Negi žmonės svajoja apie tuos limuzinus? Fotografus? Filmuotojus? Lakstymą po miestą? Sukneles po kelis tūkstačius? Ir mergos, nu paaiškinkit man durnai, kaip jūs savo noru įlendat į tuos tortus? O gal lažybas kokias pralošiat ir tenka?