Sudaužiau veidrodį

Nu ir nieko.
Ėjom į miestą kaljano rūkyt.
Nu ir išėjom. Ale niekas nesakė, kad mieste vyksta triukšmo ir daugybės lochų, voverių, žmonių, ir krikščionių susibūrimas.
Nu nesakė tai nesakė. Negi namo grįši.
Tai nuėjom į rotušės rimi pirkt folijos. Juokingai tas vienas pirkinys atrodė tarp minios jaunuomenės perkančios alko. Bet tai ką.
Atėjom į katedros aikštę – atsiminėm, kad neturim vandens kaljanui. Nu tai ką daryt? Ėjom į Vilnelę pasisemt.
Tiesa, prieš eidama miestan apsirengiau. Negi nuoga eisiu. Paklausiau mieliausiojo kaip atrodau. Sakė, kad Salomėjiškai. O kaip kitaip gali atrodyt ryškiai žalia suknia, žalios kojinės, raudoni batai bei koža ir raudoni karoliai? Kitaip nė nepavadintum.
Sėdim sau toj aikštėj. Rūkom. Iš vienos pusės būgnelių triukšmas. Iš priekio – krikštai meldžiasi, iš kitos – alaus reklamos daina.
Priešai susirinko būrys gal ispanų pagyvenusių. Gidas jiems ką tai pasakoja, Gediminą rodo, o tie į mus spokso. Lyg ne iš užsienio būtų.
Po to priėjo tokia teta ir sako: “o kas čia”? Kaljanas. Nesuprato. Tai sakėm, kad nu tokia vandens pypkė.
O dar po to pypliai paskui tėvus vilkosi. Sako vienas kitam: “o tu ragavai tokį?” Ir rodo į kaljaną. Anas taip pagalvojo ir sako: “nea”. Jau maniau pasigirs priešingai.
O tada baigėsi rūkalas ir parėjom namo.
Valgysim keptą duoną.
Gaisras regis baigėsi.