Telefoną nušveičiu bet kur. Našyt internete neketinu. Mama vėlai neskambins. Brangusis šalia. Vadinasi tas prietaisas nereikalingas. Mėtosi rankinėje, kuri guli kažkur ant žolės. Kažkur už nugarų tiems, kurie laukia kepamos mėsos. Ir visgi ausis pagauną pažįstamą depešų melodiją. Mano telefonas? Iš melodijos aišku, kad skambina ne šeimos nariai. Kas gi čia dabar? Juk visi žino, kad nemėgstu skambučių, kai rodo nežinomą nurmerį atsiliepiu retai (ypač vakarais), o kai numerio nerodo – neatsakau iš vis.
Atpažintas numeris. Nuostaba. Atsiliepiu. Pakalbu. Gana ilgai.
O po to sėdžiu nustebusi.
Turbūt pirmą kartą telefonu kalbėjau su žmogumi, kurį tikrai gana gerai pažįstu nuo pirmos klasės. Ir be jokios priežasties. Tiesiog šiaip.
– Tau pradėjo žmonės skambinti? – ciniškai paklausė bg.
Tai va ir aš stebiuosi.