Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Stovim prie laiptinės durų apsikrovę nešuliais ir ieškom raktų. Iš kažkur pareina kaimynas ir sako:

– Labas, Mindaugai, tuoj atrakinsiu.

1. Mes du.
2. Nė vienas iš mūsų nėra Mindaugas.

Tai galvoju, gal jis čia mus kartu tiesiog sau taip vadina, nes jau ne pirmas kartas? Nieko. Mes tai jį Blūtūfu vadinam.

Man visada patinka įdomūs didmiesčių rajonai. Geriausi mano prisiminimai visgi yra iš Paryžiaus Šiaurinės stoties aplinkos. Gyvenčiau ten ne tik porą dienų, bet gal ir visą laiką.

Vilniuje porą metų gyvenome “penki žingsniai” iki stoties. Ko gero šilčiausi prisiminimai liko.

O štai šią savaitę vedžiojau šunį Užupyje. Rajonas su savo žavia reputacija. Toks mielas. Pereinu per apleistą tiltelį šalia Bernardinų kapinių. Ten prie apgriuvusios ex gamyklos atrodo tylu tylu, ramu ramu. Tik Vilnelė čiurlena. Lėtai pravažiuoja tuščias Taxi. Lėtai parvažiuoja atgal. Irgi tik vairuotojas. Už penkių žingsnių dėdė tik su triusikais taiso mašiną. Prašlitinėja narkomanų pora. Pereina per tą patį tiltelį, nulenda į krūmus, po kelių minučių šlitiniuoja atgal. Tik labiau pavargę.

Ir tada pagalvoju, kad Užupyje irgi gyvenčiau su šypsena.

Einu sau ir už nugaros man vyksta pokalbis tarp vaikino ir merginos.

v: tai kas ten dar su tavim lanko?
m: tas ta tas ir tas (išvardina).
v: o ta ta ir tas tai hipsteriai, ane?
m: nu jo. jo…. manau, kad jo. jo. Hipsteriai.
v: o tai jei dar su kuo nors bendrauja, ar tik tarpusavyje.
m: pradeda. Aš juos spaudžiu pabendraut. Žinai, kaip žvėrys. Prie žmonių reikia iš lėto pratint.
v: tai taip. Hipsteriai gi. Normaliai bendrauti gi yra mainstream.

Tada ta pora mane aplenkia. Conversai, dideli akiniai nuo saulės, apsmukę džinsai…

 

 

Vakar gi planavom traukinį, keliolikos km pasivaikščiojimą ir nakvynę miške.
Lietaus deivė sakė, kad ne šį kartą.
Tad šiandien konpensavomės kitomis gražiomis vietomis.

O smagiausia tai Aikiui, galvą pro langą ir jau linksma 🙂

O šiaip šiandien gyvūnaujos diena. Bairamas, Leo, Berta, Kukis.

Pastaruoju metu susiduriu su keistu robotišku požiūriu.

Žmonės bijo savo pomėgių. Jie bijo kažką daryti savo malonumui. Jei daro, o tai kainuoja, slepia nuo savo antrųjų pusių. Nes gėda leisti pinigus savoms pramogoms.

Iš tiesų. Štai šalia manęs guli 14 užrašytų atvirukų. 6 skirti lietuviams. Iš jų keturi netgi pasiliks Vilniuje. Prabanga gi. Tame pačiame mieste tikrus laiškus siuntinėti. Bet koks malonumas!

Tai vat. Iš bendraminčių vis išgirstu, kad reikia mažinti. Lyg maloni veikla yra rūkimas, gėrimas, ar narkotikų vartojimas. Kad reikia sustoti, nes išleidžiama daug pinigų. Bet gi kai pagalvoji, tokiais dalykais gi niekas neužsiima į skolą. Neatplėšia nuo šeimos. Nesėdi alkanas vaikas, kol mama maloninasi.
Reikia taupyt. Kažkam. Gal šviežioms bulvėms. Ar pelėsiniam sūriui.

Nedaug išmanau apie pasaulį, bet žmonės dirbantys tik vardan to, kad išmokėtų paskolą ir nupirktų vaikui batus man atrodo robotukai. Ne dėl to, kad uždirba tik tiek, o todėl, kad kažkuriuo momentu jau galėdami skirti kažkiek lėšų sau malonioms pramogoms jei susigūžia. Susikuklina. Nuleidžia galvą ir sako: aš sustosiu. Daugiau taip nebedarysiu. Arsiu ir taupysiu.

Atvirukai čia tik šiaip, paskutinių dienų aktualija. Bet aš jau ilgą laiką pastebiu, kad tai dedasi su visais pomėgiais. Kas mėgsta festivalius, kas į teatrus eit. Kas fotografuoti ir pirktis visokius daiktelius, kad ir juosteles. Kas rankdarbiauti.  Kas knygas perka, skaito. Visi užuot su džiaugsmu pasakoję, nuleidžia galvą ir suburba “buvau 6 spektakliuose, labai daug pinigų išleidau, pasitaisysiu”.

Jau seniai man sakė, kad žmonės be pomėgių yra nuobodūs. Juk darbas+vaikai+namai nėra čia jokia įdomi tema pokalbiams.

Tai kažkaip ir nebekyla ranka bloginti apie tas supermamas, nuo kurių pasprunka supervaikai ir puola mieste po kojomis. O tada tos supermamos ne savo vaikus puola auklėti, o tuos, kuriems jie po kojomis lenda.

Ir nebekyla ranka bloginti apie homofobus, po kiekvieno straipsnio delfyje. Nors niekaip nesuprantu, negi jie tokie neužtikrinti savimi?

Nebekyla ranka bloginti apie vištas, kurios garsiame forume kuria temas: “gyvename jau 8 metus kartu, jis nepasiperša, ar mums jau skirstytis?”. Atsakomybės permetimas ir pakazūcha.

O kai ranka nebekyla, tada lieka tuščia, arba tekstas apie orą bei sukneles.

Niekada netikėjau tais, kurie sakė, kad kuo daugiau pažįstamų tavo blogą skaito, tuo mažiau ten tavęs. Galvojau tada, kad gi skaito kolegos, skaito draugai ir skaito tėvai, ir mylimieji, ir priešai. O dabar dar skaito ir klientai, ir šiaip žmonės prieš kuriuos reikia laikytis santūriau.

Tas suaugėliškas gyvenimas.

Kol rytinė saulė plieskė, deginausi balkone 🙂 Dabar nusisuko, tai gulinėju sau tame pačiame balkone, skaitinėju internetus, stebiu pro šalį tingiai pėdinančius žmones. Džiaugsmai… Ir kiek tereikėjo? Tik dvidešimties papildomų laipsnių ir saulės.

Dabar kas rytą su savo latte pradedu trumpu pasideginimu, pasikraunu energijos visai dieną. Po to tik reikia išsirinkti nagų lako spalvą ir kurią suknelę vilktis šiandien 🙂

Po truputį išmokstu laiką leisti viena. Apie pirmą valandą darbo dienomis mane dažnai galima sutikti senamiestyje.

Prisiminiau, kad į kamerą galima sumesti mažus jogurto indelius ir jau po kurio laiko turėsiu puikių dietinių ledų. Nors kokia čia dieta, kai kertu juos vieną po kito.

Ir dar man džiovintų pomidorų manija.

Prisimenu, kad kažkada sakiau, kad mano svajonių darbas bus tas, kur galėsiu ateiti su savo raudonais kerzais. Buvo toks darbas. Patiko man. Nors su kerzais beveik niekada nėjau. Pripažinkime, kad tai velniškai nepatogūs batai.

Dabar vis žiūrinėju įvairiausius darbo skelbimus. Nuo techninio salės darbuotojo iki įstaigos direktoriaus. Nagrinėju reikalavimus, pasiūlymus. Kuo gi viliojat savo būsimus darbuotojus? Ir man vis užkliūna “be motyvacinio laiško neskaitysime”. Eikit, mielieji, motyvacinį laišką aš galiu paprašyti man parašyti, jei jau pati nesugebu. Tai koks jums skirtumas? Labai įdomu, ko tikisi darbdavys ieškantis parduotuvės vadybininko. Tai yra, ko tikisi laiške? O po to šaiposi visokiuose feisbukuose jei žmogus parašo, kad turi daug konfliktinių sprendimų patirties, nes dirbo senukuose. Nori patikrinti laišku raštingumą? Bet tokiu atveju gal geriau tada duoti klausimyną ir liepti išsamiai atsakinėti į klausimus.

Dar įdomiau, kad motyvacinio laiško nori darbdaviai, kurių pavadinimas paslėptas. O naivūs šefai tikisi, kad žmogus nori dirbti tik jums ir tik jums? Taip nebūna. Jei jau man reikia darbo, tai aš savo cv siunčiu į tiek vietų kiek tik randu tinkamų skelbimų. Tad mano motyvacinis laiškas būtų turbūt toks:

Sveiki,

štai ten ir ten radau tokį ir tokį Jūsų skelbimą. Siunčiu savo CV ir pabandysiu trumpai nusakyti kodėl Jus pasirinkau. Kaip ir kiekvienas žmogus noriu įdomaus darbo bei gero atlyginimo. Nurodytas darbuotojo užduočių pobūdis man sufleruoja, kad darbas nebus itin sunkus, bet taip pat jame nenuobodžiausiu. Pagūglinau. Informacija apie įmonę leidžia daryti prielaidą, kad Jums būtų gėda mokėti tik minimalų atlyginimą ar vokelius. Papildomą balą iš manęs gaunate ir už biuro vietą. Labiausiai mėgstu dirbti namuose, tačiau suprantu, kad retkarčiais reikės apsilankyti biure. Pėstute jus pasieksiu per 10 minučių, todėl sutaupysiu daug savo, o ir Jūsų laiko.
Išvados. Pirminio vertinimo metu susidariau nuomonę, kad atitinkate visus mane motyvuojančius kriterijus: gana įdomus darbas, atlygio potencialas, galimybė dirbti namuose, arba netoliese esančiame biure. Teliko išsiaiškinti detales ir susipažinti su kolektyvu. Su manimi susisiekti galite tokiu ir tokiu el. pašto adresu.

Pagarbiai,
Salomėja

Taip, čia laiškas nenušlifuotas, nesuredaguotas, parašytas spontaniškai ir antrą kartą neperskaitytas. Bet esmė tokia, kad norėčiau dirbti įmonėje, kuri gavusi tokį ar panašų mano laišką eitų rašyti man kvietimo į pokalbį. Nes o kokia motyvacija dar gali būti? Stalo futbolas? Savirealizacija? Karjera? Tik jau nereikia.

Kosmetika yra ta kategorija prekių, kurias aš perku gana spontaniškai ir nesuplanavusi. Pamatau, užsinoriu, nusiperku. Neturiu mėgiamo kremo ar šampūno, kuriuos pirkčiau jau 10 metų. Mėgstu bandyti, ieškoti, vėl bandyti.

Šiandien irgi užėjau į parduotuvę. Šiaip man reikia veido kremo. Nežinau kokio. Pagrindiniai kriterijai tai kaina ir sudėtis. Viena neturi būti žvėriška, o kita neturi būti klaiki. Tad užėjau. Kaip visada akis nuskenuoja prekes, kurias telpa į nežvėriškos kainos kategoriją. Tada imu, skaitau aprašymą, sudėti. Nieko gero nerandu. Po to už prekystalio pamatau dar daug visokių kremų. Bet čia atsiranda tas kliūtis. Prekystalis, už kurio pirkėjui negalima.

Tai ką parduotuvė sau mano? Kad aš dabar rodysiu pirštu kiekvieną gražesnę kremo pakuotę, prašysiu paduoti, paskaitysiu, atiduosiu padėti ir vėl prašysiu kito ir taip kokius penkis – dešimt kartų? Ir dar greičiausiai bus tas klasikinis “kairiau, ne.. tą su žaliu užrašu, ne ne – aukščiau, dabar kairiau, taip taip, šitas!”.  Kažkaip… ačiū, bet ne.

Akivaizdu, kad ši parduotuvė nesiorientuoja į tokius klientus. Na į tokius: oi koks gražus buteliukas ir aprašymas visai nieko – imu!

1. Nemėgstu mirkti vonioje ar praustis duše tada kai esu viena namie. Tik nusirengiu ir prasideda. Skambučiai į duris, telefoną ir pan. Paštininkė, kuri ateina tik po pietų šiandien nusprendė veržtis ryte, kai buvau duše. Bet yra ir geroji pusė. Gavau du voninius atvirukus. Dar nežinot, kad renku atvirlaiškius su voniomis? Dabar jau žinot, todėl laukiu. Šiandien jų turiu tiek.

2. Jau kažkada feisbuke sakiau, kad pastaruoju metu priviso nevykėlių tomų sojerių. Todėl jie nevykėliai, kad nori išpiršti tą savo tvorą, bet nesiseka jiems. Niekas nenori žaisti žaidimo. Tai jau geriau pasirinktų kitą taktiką. Sakytų gi, kad davai padedat nudažyt tvorą, o po to kepsim šašlus/darysim ką nors kitą smagaus. O tai dabar tas “dažykit tvorą ir pasigerinkit karmos taškus” skamba taip pat patraukliai, kaip “jūsų sūnus pateko į avariją todėl greitai duokit 5000 litų”.

3. Pastaruoju metu vis kažkaip užsiraunu ant sergančių gyvūnų ir išgirstu tą humanizmo apraišką: “reikia užmigdyti, kad nesikankintų”. Pūslės uždegimas, senatvė, leukemija – tai ir šuniukų, ir kačiukų ligos/būsenos, kurios verčia žmones jaustis labai gerais ir gailestingais. Užmigdyti. Ir kai šeimininkas nenumarina savo ligoto gyvūniuko, tai jis laikomas žiauriu. O štai kai koks žmogus jaučiasi blogai ir pats save užsimigdo, tai jau jis patampa egoistu, blogu, padariusiu nuodėmę ir t.t.