Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Man atrodo, kad aš anglų kalbą geriau suprantu skaitydama ekrane nei popieriuje. Vakar pradėjau skaityti knygą, supratau, kad daug ko nesuprantu ir pabandžiau tą pačią elektroninę, nes gi skaityklėje yra žodynas. Labai patogu. Ir ką. Pasirodo, kad kažkaip pradėjau suprasti daugiau, nelabai ir to žodyno reikia.

Vakar stebėjome tae kwon do varžybas. Ikisenjoriniai jaunuoliai vienu metu norėjo įvaryti nuobodulį. Taip taip, sportas olimpinis, tai ir požiūris atrodė olimpinis – svarbu dalyvauti, nesvarbu laimėti. Taip ir žiūrėjosi. Atėjome, susikovėme, paspaudėme vienas kitam rankas ir išėjome. Nulis emocijų.

Bet tada į aikštelę žengė mergaitė. Mergina? Neįsivaizduoju kiek ten jai metų. 15? 17? Sunku įvertinti iš gana toli. Gražutė tokia. Griežta šukuosena, kaip Kleopatros. Ir laikysena… Laikysena princesės. Du kartus nugalėjo priešininkes. Išdidžiai. Tarsi taip ir turi būti. O po to buvo ta kova. Kova, kurią ji pralošė. Ir pralošė, kaip aikštinga princesė. Pasipylė piktos ašaros. Jos klubo draugai – mažesnieji vaikai apstoję, išsižioję, apšalę. Princesė gavo paguodos (turbūt) medalį ir piktai tėškė jį į grindis bei išlėkė. Treneris (ar lydintis asmuo?) surinko, išėjo iš paskos. Liūdnai, lėtai.

Būčiau bobutė, tai sakyčiau, kad reikia karšti kailį už tokias emocijas. Ir šiaip sakyčiau, kad rytietiško sporto šaka jau stereotipiškai verčia manyti, jog visi ten moka susikaupti ir būti ramūs.

Nesu bobutė. Todėl man patiko. Patiko, kad kažkas turi jausmus. Kad kažkas atrodo ir elgiasi kaip princesė. Ir iš karto gyventi pasidarė įdomiau.

Aš vis browsinu spalvotų daiktų. Jau laukiu mėlynų batų, sintetinės žalumos auskarų, mėlynų auskarų ir apyrankės, ryžų plaukų dažų ir pilkų atspalvių erotinės knygos. Dar man reikia (vis dar vis dar vis dar vis dar) žalio paltuko ir žalios suknytės.

Tikrai tikrai 🙂

Mes esame ją praminę Čiupsu. Nes ji toks mažas burbulas su bidžais. Tikras čiupsas. Ir kartais stebime per langą, kaip ji randomiškai blaškosi po kiemą. Kelis kartus eina į tą pačią laiptinę.

Paskambinusi į domofoną visada išvardina ką atnešė (trys atvirukai ir laiškas), praneša, kad pašte jau laukia registruotas siuntinys ir kad ryt atneš pranešimą apie jį.

Čiupsas nešioja daug daug terbų, jas susikabina ant laiptinių durų ir ten knisasi knisasi.

Čiupsas labai garsiai dūsauja. O jei jau užlipa iki mūsų su kokiu laišku tai visada visada paklausia ar Kitė nėščia.

Mūsų paštas yra Maximoje. Sumaniau šiandien eiti į tą parduotuvę. Prekybcentrio aikštelėje sutinku Čiupsą, pasisveikiname. Dar pagalvoju, o man nieko šiandien, nes gi pasakytų. Jau ir užsuku užu kampo kai išgirstu rėkimą:

– Palaukit!!!

Ir ridenasi Čiupa Čiupsas, vejasi mane. Ištiesia ranką, kurioje trys suglamžyti pranešimai apie siuntą. Va sako, čia paieškokit, vienas jums. Paieškau, išsitraukiu saviškį, padėkoju, kad va, kaip tik ir atsiimsiu siuntinuką. O ji pasidžiaugia, kad į mūsų kiemą nereikės eit.

Seniai jau šitame bloge nerašiau laiškų, gal todėl, kad vis daugiau ir daugiau tą darau realybėje? Tušinuku ant popieriaus, ant atvirukų… Urmu. Į pašto dėžę vis plumpteli laiškai ir atvirlaiškiai. Plumt plumt. Nesakiau? Iš supermamų forumo lietuviškoji postcroserių bendruomenė išsikraustė. Išaugome iš vienos temos, tai susikūrėme saviškį. Postcrossing.lt, jei ką. Gyveni atvirukais? Tada ateik.
Išsitariau, kad tris kartus per savaitę gaminu vakarienę, o manęs paklausė: “tai ką jūs valgot?”. O juk turėjo klausti kas kitus kartus gamina. Bet taip taip. Gaminu tuos tris kartus :). Stengiuosi.  Vakar kepiau karštus sumuštinius.
Aną sykį maniau, kad man neskaitadieniai. Bet gi ne. Skaitadieniai, tik laiko mažiau skiriu. Jei anksčiau skaitydavau 2-2.5 val per dieną, dabar tą darau tik valandą kokią. Atsiliepia ir šiukšlynėliui, toks tuščias ir nepildomas man jis dabar atrodo. Gyvenimas toks. Reikalai reikaliukai. O visa kita tik gerėja ir gerėja.

 

Dovanų. Mylimasis sakė, kad aš labai gera ir nori man ką nors padovanot. Aš kaip dora barakuda pasinaudojau proga. Uch karališkai mėlyna didelėėė rankinė ir išsvajota knyga. Tadam!

Nebesakysiu, kad nėra gražių tašių pirkt, nes sunku buvo apsispręst tarp dviejų. O štai batų vis dar nėra.

Šiandien perskaičiau feisbuke NK.lt žinutę apie išmanų telefoną, kuris kainuoja 1700Lt. Prisipažinsiu, mane vis dar šokiruoja tokios kainos. Ne dėl to, kad negalėčiau sau leisti. Panorėčiau, paplanuočiau, pastumdyčiau rankenėles šen bei ten ir turėčiau. Bet!

Visų pirma reikia turėti tiek poreikių.

O kokie gi manieji? Kas mane pažįsta tai žino, kad a) aš nežaidžiu žaidimų, b) tikrai nežiūriu visokių ten youtubių (ar čia reiktų sakyti, kad vis dar nežiūriu?).

Žiūrim ką turim.

Man reikia Wi-Fi.
Maniškis telefonas turi.

Man reikia GPS.
Turi.

Man reikia patogios naršyklės.
Turiu dvi. Ta, kuri standartinė telefone ir mini Opera. Standartinę naudoju feisbukui skaityti (gražiau rodo) ir kai išeinu iš Wi-Fi zonos (kažkodėl mažiau duomenų naudoja). Operą naudoju visam kitam naršymui, kai prisijungiu prie Wi-Fi.

Man norėjosi Instagram’o.
Turiu. Senas telefonas, nors buvo su Android 2.3 to dalyko nepalaikė.

Man reikia fotiko, greitiems plaukštelėjimams.
Yra du. Vienas dažnai sutinkamų 5 megapikselių. Man sočiai.

Man reikia Google doc’su.
Turim.

Man reikia patogiai bloginti.
Jau linkinau, visai gera ir patogi programėlė yra “WordPress”.

Facebook?
Nors man labiau patinka naršyklinis reikalas, programėlę turiu. Vien dėl to, kad tada leidžia “sharinti” iš galerijos.

Paštas, Google Analytics, Epub readeris, Žibintuvėlis, Banko apps’as – yra.

Patogus ir didelis 4,3 colių IPS (nežinau kas tai yra) ekranas.

Trūksta ko? Mano telefono procesorius vieno branduolio. Ir nors aš nė karto nesukūriau situacijos, kad pradėtų laginti, suprantu, kad taip kada nors nutiks ir reiktų  bent dviejų. RAM irgi ne stebuklai, tik 512MB. O ir vidinės atminties galėtų būti, nes gi yra programų, kurios būtinai vidinėje sėdėti nori. Nes maniškis turi kažkokią nesąmonę: apie 500MB vidinės atminties, dar 4GB vidinės atminties vadinamos USB atmintimi, iš kurių aš matau tik du GB, dar turi kortelių lizdą, korteles mato, tik va kam jas naudoti nežinau, nes neradau, kaip nustatyti, kad į ją rašytų fotkes ar diegtų programas. Viskas tik tarp vidinės ir tos USB atminčių.

Trūkumai rimti. Bet galimybės irgi ne tokios jau ir menkos. Mano telefonas kainavo 499lt (beje, jis dar ir dual sim, tai ketinu dar nusipirkti kokį “Pildyk” vien internetui). Tai nuo greitesnio ir talpesnio aparato atlieka 1200Lt. Galima į Ispaniją nuskristi savaitei.

Bet suprantu tuos, kuriems reikia tų navarotų. Žmonės dirba telefonu, kaip kompiuteriu. Bet irgi, gal tada planšetė vien dėl savo dydžio būtų patogiau? Nesuprantu tik, kodėl kartais pasakius, kad man pakanka ir man nereikia, būna antakių kilstelėjimų ir užuominų, kad pati save guodžiu, nes negaliu nusipirkti šustriau.

Vieną dalyką moku gerai. Na moku ir daugiau dalykų, bet tas yra ypatingas. Kryptelėti koją. Kryp nykst. Lygioj vietoj. Ir nebūtinai lygioj. Su sportbačiais, ar aukštakulniais. Visai nesvarbu. Tokio sugebėjimo į cv neįsirašysi. Krypt ir išsitėškiau kieme. Ir net jokio princo, kad po kojom pult, tik rūkanti merga.

Etukas dieną pradeda ant mano atvirukų dėžės. Nes ryte į tą kampą šviečia saulytė. Deja ji greitai nusisuka. Tada Eta rioglinasi ant vis dar gerokai karšto radiatoriaus.

Etukas sako, dar ne. Apie pavasarį taip sako. O paklausite ką sako Kitė? Ji, matote, turi gerus kailinius.

Pasirodo naudotis wordpresu per telefonines naršykles yra labai nepatogu, todėl bandau specialų telefoninį appsiuką.

Ta proga mano liūdnosios tulpės. Išmaukė visą vandenėlį kol buvom išvykę. Ajajaj