Vakar stebėjome tae kwon do varžybas. Ikisenjoriniai jaunuoliai vienu metu norėjo įvaryti nuobodulį. Taip taip, sportas olimpinis, tai ir požiūris atrodė olimpinis – svarbu dalyvauti, nesvarbu laimėti. Taip ir žiūrėjosi. Atėjome, susikovėme, paspaudėme vienas kitam rankas ir išėjome. Nulis emocijų.
Bet tada į aikštelę žengė mergaitė. Mergina? Neįsivaizduoju kiek ten jai metų. 15? 17? Sunku įvertinti iš gana toli. Gražutė tokia. Griežta šukuosena, kaip Kleopatros. Ir laikysena… Laikysena princesės. Du kartus nugalėjo priešininkes. Išdidžiai. Tarsi taip ir turi būti. O po to buvo ta kova. Kova, kurią ji pralošė. Ir pralošė, kaip aikštinga princesė. Pasipylė piktos ašaros. Jos klubo draugai – mažesnieji vaikai apstoję, išsižioję, apšalę. Princesė gavo paguodos (turbūt) medalį ir piktai tėškė jį į grindis bei išlėkė. Treneris (ar lydintis asmuo?) surinko, išėjo iš paskos. Liūdnai, lėtai.
Būčiau bobutė, tai sakyčiau, kad reikia karšti kailį už tokias emocijas. Ir šiaip sakyčiau, kad rytietiško sporto šaka jau stereotipiškai verčia manyti, jog visi ten moka susikaupti ir būti ramūs.
Nesu bobutė. Todėl man patiko. Patiko, kad kažkas turi jausmus. Kad kažkas atrodo ir elgiasi kaip princesė. Ir iš karto gyventi pasidarė įdomiau.