Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Taigi, sakau imsiu ir parašysiu įrašą telefonu. Taip jau susiklostė, kad įsigyjau tapšniuką ir visai patogiai galiu rašyti. Tik va nenusprendžiu, kuri naršyklė patinka labiausiai. Ir vėl linkstu prie operos. Patogiausiai ji man čia išdėsto rašymo ir klaviatūros matymą.

Tad kas gi naujo mūsyse? Trečiadienį buvom kine. Žiūrėjom vieną Valentiną. Situacija prastoka. O ketvirtadienį buvome operoje. Žiūrėjome Karmen. Situacija nebloga.

Šiandien į duris paskambino apklausų atlikėja iš TNS. Sutikau atsakyti į jos anketos klausimus (man gi patinka į anketų klausimus atsakinėt, nežinot?). Pačioje pabaigoje, ten pildė visokius reikaliukus: miestas, pašto kodas, apklaustojo lytis ir išsilavinimas. Ji sako, tai savo pašto kodo turbūt nežinot? O kaip gi, sakau, aišku kad žinau.  Sako, oho! Gal tik vienas žmogus iš šimto žino 🙂

Geroji dalis, kad davė šokolado. Tai yra visai ne ta dalis geroji. Geroji yra ta, kad šokoladas pieniškas.

atrodo nieko netrūksta.

yra veiklos, yra pomėgių, yra tikslų.

Bet truputį nuobodu. Knygos visos vienodos, filmus triname po 20 min, savaitgalį sėdim nukabinę nosis, bambam ant pasaulio daugiau nei jis vertas. Po ligų ir tos ilgos žiemos – apatija.

Vieno trūksta – įkvėpimų, šypsenų, noro. Visai ne kažkokių ten pinigų, meilės ir sveikatos 🙂

apelsinai apelsinai apelsinai. lipnu lipnu.

 

O aš sergu.

 

Ir čia du kiaulystės dėsniai:

1. labai liūdna sirgti vienam namuose.
2. lauke saulė, kurios aš laukiau laukiau…

nėra ką rengtis, tie trys mano megztinsukneliai jau taip nusibodo, taip nusibodo.

vakar įvyko 5 metų įvykis, prisiregistravau poliklinikoje, tai dabar bent turiu tokią :).

trūksta energijos. Pavargau nuo trolių, Tomų Sojerių, nuostabiųjų draugų.

Darausi panaši į ežiuką.

Tuoj visi prabus ir ims burbėti koks blogis yra Valentino diena, kurią išrado amerikiečiai ir akropolio pardavėjai. Kol jie bus užsiėmę burbėjimu, aš stoju ant pakylos ir siunčiu visiems linkėjimus.

Sveikinus su tuo, kad turite ką mylėti! Ir su tuo, kad jus myli, kad ir kokie bjaurūs bebūtumėte 🙂

Linkiu jums šilumos ir minkšto šono šalia!

Ryšium su tuo, kad nusidažiau

Truputį paraudoninau plaukus, todėl iš karto atsirado poreikis žaliai rengtis. Kontrastas didesnis, žinote :). Ir ką. Nėra humanose žalių rūbų. Suknelės nė vienos. Megztuko nė vieno. Geriausiu atveju salotinis džemperis 🙂

Tikiuosi paburbėjimas suveiks kaip priklauso ir jau ryt, gražiai sulankstytas, manęs lauks mielas žalias daikčiukas. Suknelė, prašyčiau.

Lochatrono vartai buvo varstomi ir varstomi. Neapsikentę gyventojai įtaisė spyruoklę. Prieš praeitą pilnatį iš lochatrono plūdo daug lochų. Ta proga vartus kažkuris protinguolis parėmė plyta. Jei pamatysit… būkit geri, patraukit tą plytą!

Pamiršau kaip ilsėtis, bet nepamiršau kaip svajoti. Todėl internetuose apžiūrinėju maudymosi kostiumėlius.

Tiesa, kol kas aš dar negaliu vertinti rezultato – nuotraukų. Bet net nenoriu jų pamatyti. Užteko fotografės.

Istorija paprasta. Pakvietė “Verslo žinios” pakalbėti apie atvirukų parduotuvę www.favoritepostcard.com, apie smulkų verslą ir t.t. Emeilais susirašėme dėl laiko ir vietos, temos neaptarinėjome, apie ką kalbėsim nesitarėme, paprašė tik šiek tiek atvirukų atsinešti nuotraukai.

Atkeliavom sutartu laiku, administratorė palydėjo į pokalbių kambariuką. Ir čia įsiveržia dvi merginos, viena puola vos ne stumdytis ir šūkauti, kad ar turit vardus, pavardes (tai ne, ble, mes tie vieninteliai Lietuvos žmonės, kurie neturi vardų ir vienas kitą vadiname numeriais). Toliau tų vardų net neklausė, tik kažką rėkavo. Ar minėjau, kad neprisistatė, ir mes net nežinojom kas yra kas? Riktelėjo, kad gal galim užrašyti. Aš kažkaip jau išlemenau pirmus savo žodžius – ką užrašyti, ant ko, kur? G. ištraukė vizitinę, toji dar parėkavo, kad čia “software development” parašyta, o ne atvirukai. Tada liepė stot ir pozuot. Kur stot? Kaip pozuot? Koks siužetas? Tada toji (aš vis dar net nenumanau kas ji tokia) pradėjo aiškinti, kad ateina čia visokie ir nori, kad fotografas jiems pasakytų ką daryt, o ji nori, kad žmonės patys susigalvotų ką daryt, pajudėtų? WTF? Mes iš viso atėjom ne fotografuotis. Tada jau G. lyg ir užsiminė, kad gal tada fotografuokit taip… Toji vėl pradėjo klykauti (atkreipkit dėmesį, šį žodį aš vartoju ne šiaip sau, gal žmogus labai ekstravertas, gal jo balso tonas toks pakeltas, bet atrodo tai keistokai), kad oi oi, kaip ją purto kai visi aiškina ką daryti. WTF? Po to kai jau pasisukiojom kaip karvės gyvuliniame vagone (taip ir pasakėm), toji pareiškė, kad fotkins portretams, ir kas pas mus viršesnis, to portretą ir dės. Nėra pas mus viršesnio, sakom. Lygiaverčiai mes. Toji sako, va va, kai tik partneriai taip ir bėdos, nes foto tai tik vieną dės. Tai sakau, gal reikia keist laikraščio formatą, jei čia taip nuolatos? Ignoras. Tada ta klykaujanti paklausė ar mums niekas kavos nepasiūlė. Nepasiūlė dar, sakom (šiaip jau nei pasisveikino, nei prisistatė, galvojau aš. Ką jau ten ta kava). Na ir pagaliau toji dingo. Kaip jau minėjau nuotraukų pamatyt nenoriu, bijau, po tokios fotosesijos ir negali tikėtis nieko kito, kaip pasinio išgąsdinto zuikio. Po to šiaip jau net ir kalbėti nieko nebenorėjau. Tikrai tikrai. Išmušė iš vėžių labiau nei vis blogos žinios pastaruoju metu.

Gal tai žiauriai gera fotografė, profesionali ir t.t., bet nu soriukas, kai kas nors pasakys šito leidinio pavadinimą, tai aš turėsiu tam tikrų asociacijų ir pastabėlių.

O tada buvo pokalbis. Kaip keista. “Verslo žinios”, o nieko neklausė apie verslą. Neseniai viena virtualiai pažįstama mergaitė naudojo mūsų parduotuvę, kaip pavyzdį savo ekonomikos kursiniame darbe. Tai ji paklausė apie konkurentus, apie rinką, apie reklamavimosi būdus.
Verslo laikraščio atstovei buvo įdomu kodėl atvirukai. Tai šiek tiek papasakojus apie atvirukininkus iš postcrossingo, ji pamiršo tą mūsų parduotuvę. Buvo įdomiau kokį gražiausią atviruką esu gavusi, į kokią tolimiausią šalį esame siuntę užsakymą ir šiaip ar faina yra atvirukai, kas yra tas postcrossingas ir “tu matai koks įdomus daiktas, niekada apie tai negirdėjau”. Namų darbų nulis. Klausimu susijusių su verslu, investicijomis, apie tai ar tai pagrindinis verslas, kokia net kokia jo juridinė forma ir t.t (ko aš tikėjausi) nebuvo. Na buvo vienas toks juokingas – “ar tai pelningas verslas” :). Tai ir atsakėm taip pat juokingai.

Vėl. Gal straipsnelis bus labai įdomus. Gal žurnalistė turi savo vizijų, pasigooglins, pati sužinos daugiau detalių, nežinau, tai ateitis. Bet kvietimas buvo ateiti pakalbėti apie smulkų verslą, o pakalbėjome apie tarptautinį postcrossing.com projektą, kolekcionavimą, gautų atvirukų ekspozicijas ant šaldytuvo. Gal ir įdomu, bet lyg ir laikraštis ne toks. O gal viskas bus gerai. Nuotrupų patys įterpėme, gal jų užteks visumai.