Yra tokia moteriška savybė. Tiesa, nebūtinai moteriška ir nebūtinai absoliuti. Kai nėra nuotaikos, reikia eiti apsipirkti. Žinom mes visos ir visi, kad jei nuotaikos nėra dėl rimtų priežasčių, tai tikrai nepadės. Tačiau, jei ją sugadino vyras neišnešęs šiukšlių (o gal žmona neiškepusi kiaušinienės?), ar šefas su kvailom užgaidom, o gal aptaškė pravažiuojanti mašina… Tokiais atvejais pirkinių terapija gali ir padėti.
Nėra nuotaikos ir man. Įtariu tai gerai matosi iš mano paskutinių įrašų. Nusprendžiau, kad reikia apsipirkti. Ir klystate jei manote, kad nukeliavau tiesiai į drabužių parduotuvę. Ir ne į kosmetikos. Kai man labai liūdna traukiu ten… Ten taip gera imti į rankas pirkinius. Juos apžiūrinėti. Ten, nėra konkreti vieta. Jų mieste daug. Tose parduotuvėse, galėčiau gyventi. Hm… Nuotaika mano labai ne kokia. Pagerinti ją pavyko tik iki neutralios būsenos.
O įdomu kokius pirkinius parsinešiau? Maeve Binchy „Mokslo draugai“ ir Jed Rubenfeld „Žmogžudystės interpretacija“. Pastaroji patraukė savo pirmomis pastraipomis:
„Laimės negaubia jokia paslaptis.
Visi nelaimingi žmonės panašūs. Kokia nors seniai patirta nuoskauda, koks nors užgniaužtas troškimas, spyris savigarbai, kokia nors su panieka – ar net blogiau, abejingumu – užgesinta įsižiebusi meilės kibirkštis prilimpa prie jų, arba atvirkščiai. Ir taip žmonės leidžia dienų dienas po vakarykščių nuoskaudų šydu. Laimingas žmogus nesidairo atgal…“ Toliau dar įdomiau, bet gi nenurašinėsiu visos knygos:).
Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai
Melų dieną, apie melą…
Kokie juokingi šiandiena melai. Tavo batas atsirišo. Tavo nugara išsitepus. Moteris susiruošusi skrist lėktuvu – pagimdė ketvertuką. Šiek tiek manipuliuojantys jausmais: guliu ligoninėje, mokesčių inspektorės atėjo (čia administratorė, buhalterę apgaudinėjo), sudaužiau mašiną. Visiems labai svarbu apgaut. Kuo labiau tavimi patiki – tuo geriau.
Bet kodėl niekas nesijuokia dėl melo aplinkui. Kai kalinys apgauna mamą, privertęs patikėti, kad jos vaikas prisidirbo. Kai duona pabrangsta ne va tai dėl išaugusių degalų kainų, bet niekada neatpinga, kai šios nukrenta. Kai per TV mes girdim tik melą melą melą. Niekam nejuokinga. Todėl ir ši diena man visai nejuokinga. Ir aš nesijuokiu, kai kam nors pavyksta ką apgauti. Man nuoširdžiai gaila, kad apviltas tikėjimas. Ypač jei melas ne toks ir juokingas buvo. Niekada nepamiršiu kai vaikystėje į gretimą pievą ateidavo stirna su stirniuku. Po to juos pradangino. Ir per melų dieną tėvai sakė, bėk, stirna atėjo. Man taip skaudu buvo jos neradus…
Noriu bibliotekos
Kaip jūs skaitote knygas?
Niekada, neslėpiau, kad knygos yra didžiausias mano pomėgis. Ir kai užaugsiu tai tikrai turėsiu
nemažą asmeninę biblioteką.
Romantiškose svajonėse įsivaizduoju, kaip skaitau supamoje kėdėje, terasoje arba netoli židinio.
Šalia garuoja raudonos arbatos puodelis arba stovi taurė raudono vyno. Niekas netrukdo, niekur
nereikia eiti, todėl žinau, kad turiu laiko iki paskutinio puslapio.
Realybėje aš šiek tiek užtrunku kol prisiruošiu skaityti. Man gaila pradėti knygą. Žinau, kad ji
baigsis, o deja biblioteka ribota.
Galiausiai paimu knygą kokia 22 val. priklausomai nuo storio 2-3 val. padedu perskaitytą. Ir kai darbe sako: atrodai neišsimiegojusi, ką veikei naktį? … Aš sąžiningai atsakau – skaičiau.
Per atostogas galiu perskaityt ir kelias knygas per dieną. Ne dėl skaičiaus. Dėl skaitymo.
Paskutinės mano skaitytos knygos labai skirtingos. Perskaičiau Jane Austen “Puikybė ir Prietarai”. Ne kaip pastaruoju metu jaučiausi, todėl man reikėjo lengvo skaitalo. Šitas buvo kaip tik. Žavi kalba “aš netrurėjau laimės Jus suprasti”. Banaloka istorija. Todėl be jokios intrigos galima pasimėgauti rašymo stiliumi, o ne siužeto vingiais. Po jos ėmiausi Lisa See. „Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“. Rytų pasaulis. Senoji Kinija. Aš visada žinojau, kad Kinijoje luošindavo merginas ir rišdavo joms kojas, kad pėda neaugtų. Tačiau pirmą kartą teko skaityti kaip tai vyksta. Ir nors tai grožinės literatūros knyga, vistiek pakankamai lengva įsijausti į tų merginų gyvenimus, į požiūrį. Susitaikymą ir visiška supratimą, kodėl jos žalojamos. Knygos istorija – draugystė, kurią sugriauna eilinis nesusišnekėjimas. Verčia atsargiau rinktis žodžius:). Ir dar labai patiko nuolat akcentuojama moteriška mintis “paklusk, paklusk, paklusk, o po to daryk kaip nori”.
Po to mano skaityme sekė atsipalaidavimas ir Poterio paskutinė dalis. Knyga, kurios pirkti nenorėjau, pasiskolinti nebuvo iš kur, o perskaityti traukė. Smagi, kaip ir ankstesnės dalys, tik gaila, kad veiksmas nebe mokykloje.
Greta dar permečiau Aleksej Ivanov “Geografas gaublį pragėrė”. Vėl gi. Nors jau ne daug man teko matyt, bet tarybinių laikų prisiminimus žadina. Pvz., mokytojas svarstomas už tai, kad laisvai bendrauja su mokiniais, sėdi ant stalo ir t.t. Paprasto žmogaus, paprastas gyvenimas, mums pažįstamu laikotarpiu.
Štai aptariau per savaitę perskaitytas knygas. Dabar laukia Tracy Chevalier “Žiburiai”. Turbūt
pradėsiu kokią 22 val.
Noriu bibliotekos
Kaip jūs skaitote knygas?
Niekada, neslėpiau, kad knygos yra didžiausias mano pomėgis. Ir kai užaugsiu tai tikrai turėsiu
nemažą asmeninę biblioteką.
Romantiškose svajonėse įsivaizduoju, kaip skaitau supamoje kėdėje, terasoje arba netoli židinio.
Šalia garuoja raudonos arbatos puodelis arba stovi taurė raudono vyno. Niekas netrukdo, niekur
nereikia eiti, todėl žinau, kad turiu laiko iki paskutinio puslapio.
Realybėje aš šiek tiek užtrunku kol prisiruošiu skaityti. Man gaila pradėti knygą. Žinau, kad ji
baigsis, o deja biblioteka ribota.
Galiausiai paimu knygą kokia 22 val. priklausomai nuo storio 2-3 val. padedu perskaitytą. Ir kai darbe sako: atrodai neišsimiegojusi, ką veikei naktį? … Aš sąžiningai atsakau – skaičiau.
Per atostogas galiu perskaityt ir kelias knygas per dieną. Ne dėl skaičiaus. Dėl skaitymo.
Paskutinės mano skaitytos knygos labai skirtingos. Perskaičiau Jane Austen “Puikybė ir Prietarai”. Ne kaip pastaruoju metu jaučiausi, todėl man reikėjo lengvo skaitalo. Šitas buvo kaip tik. Žavi kalba “aš netrurėjau laimės Jus suprasti”. Banaloka istorija. Todėl be jokios intrigos galima pasimėgauti rašymo stiliumi, o ne siužeto vingiais. Po jos ėmiausi Lisa See. „Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“. Rytų pasaulis. Senoji Kinija. Aš visada žinojau, kad Kinijoje luošindavo merginas ir rišdavo joms kojas, kad pėda neaugtų. Tačiau pirmą kartą teko skaityti kaip tai vyksta. Ir nors tai grožinės literatūros knyga, vistiek pakankamai lengva įsijausti į tų merginų gyvenimus, į požiūrį. Susitaikymą ir visiška supratimą, kodėl jos žalojamos. Knygos istorija – draugystė, kurią sugriauna eilinis nesusišnekėjimas. Verčia atsargiau rinktis žodžius:). Ir dar labai patiko nuolat akcentuojama moteriška mintis “paklusk, paklusk, paklusk, o po to daryk kaip nori”.
Po to mano skaityme sekė atsipalaidavimas ir Poterio paskutinė dalis. Knyga, kurios pirkti nenorėjau, pasiskolinti nebuvo iš kur, o perskaityti traukė. Smagi, kaip ir ankstesnės dalys, tik gaila, kad veiksmas nebe mokykloje.
Greta dar permečiau Aleksej Ivanov “Geografas gaublį pragėrė”. Vėl gi. Nors jau ne daug man teko matyt, bet tarybinių laikų prisiminimus žadina. Pvz., mokytojas svarstomas už tai, kad laisvai bendrauja su mokiniais, sėdi ant stalo ir t.t. Paprasto žmogaus, paprastas gyvenimas, mums pažįstamu laikotarpiu.
Štai aptariau per savaitę perskaitytas knygas. Dabar laukia Tracy Chevalier “Žiburiai”. Turbūt
pradėsiu kokią 22 val.
Raudonas mėjinėjimas
Taigi tataigi, vakar sužinojau, kad mūsų bute laisvai telpa 20 žmonių ir dar vienas kambarys laisvas lieka:). Užskaitau.
Vakar šeimininkas atvežė naują šaldytuvą. RAUDONĄ. Užskaitau.
Bet nepasiėmė seno ir nedavė leidimo nusikratyti juo. HM. Bet dzin. Virtuvėje, kurioje niekas
netelpa – jau du šaldytuvai ir vistiek “naujakurius” žmonės laisvai įsigudrino pažaist.
Sakiau, kad jau turiu? Šitą:
Mano. Užskaitau.
Buvau šiandien pirmą kartą Kernavėj. Vėjas. Stovi ant piliakalnio. Užsimerki (nes nuo vėjo
sunku net atsimerkti…). Jėga. Bet pavargau labai. Nes jau po vakar jėgų nebebuvo. Vistiek
užskaitau.
Turiu “gerbėją”. Nuolat rašinėja sms. Maždaug “labas Salomėja, ar tau patinka krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis?”. Po to “labas Salomėja, žiūrėk krepšinį per tv”. Po to “Aš esu Mantas Baltrušaitis, o tu Salomėja Misė”. Kaip sakant ačiū, aš vis mąstau, kas gi aš tokia. O į pasą mintis nekyla pasižiūrėt. O galima kaip nors užblokuot nr., kad sms negautum? Bet šiais laikais nusipirks kokį kitą ežį… O gal paviešint nr. ir rašykit visi tam Mariui “labas Mariau, tu Marius”… Šito “gerbėjo” tai neužskaitau.
Dialogai
Saulė. Ledas. Kaip gerai matosi dulkės ant lentynėlių…
-Gražiai šiandien atrodai.
-Nustok šaipytis.
-Aš rimtai.
-Taip nebūna.
Paeikim šiek tiek tolyn. Dekoracijos pasikeitė. Kiti žmonės. Kitos spalvos. Kiti žodžiai.
-Ar gali būti, kad čia tik keturiolika laipsnių?
-Kas aš tau? Termometras?
-Ne, bet panaši į tą, kuri viską žino.
-O čia jau panašu į komplimentą.
Nauja aplinka, nauji pažįstami.
-Labas, graži tavo suknelė.
-Šaipaisi?
-Aha :).
-Aš čia pirmą kartą, o tu jau darai viską, kad negrįžčiau, kodėl?
-Nes čia narkomanų irštva ir noriu, kad ji bankrutuotų.
-O tu bjaurus.
-Labai.
-Aš irgi.
-Matau. Jaučiu.
-Ačiū.
…..
-Tu man žiauriai atsibodai.
-Tai eik, nestovėk šalia. Aš nelaikau. Parūkyk, ar ką…
-Negaliu.
-Kodėl?
-Kažkas mane laiko prie tavęs. Jau nusibodai, bet žinau, kad turi paslaptį…
Grįžkim atgal. Tie patys, jau seniai nusibodę veidai.
-Aš bandau suprast kam tau to reikia.
-Man nereikia. Tiesiog aš myliu.
-Nėra tokio žodžio.
-Nėra. Bet yra jausmas.
Sniegas. Lietus. Meilė. Šypsena.
-Ką veiki?
-Bijau.
Kai sudaužai laisvalaikį
Gali pabaigti seną meną (reikia ne tik naujo kompo, bet fotiko):
Dabar sienos atrodo taip (nes neperka niekas paveikslų, o kambarys tik vienas):
Kas domina žmones?
Kas sutinka su tuo, kad žmonės keistuoliai? Galit jau nuleist rankas. Šį įrašą įtakojo du dalykai. Vienas jų, tai žurnalo „Žmonės“ atsiradimas virtuvėje. Taip taip, atsiradimas, nes kai gyveni ne vienas, ne tokių keistenybių randi. Antras, tai laiško, kurį čia pažadėjau, rašymas.
Tai va. Paėmiau tuos „Žmones“, vartau… Pagaunu save ne skaitančia, bet maketus apžiūrinėjančią. Galvojančią, kaip pas mus sektųsi, kaip čia sudėliotume… Po to pamąsčiau, kas skaito tą žurnalą. Ir kam. Didžiausiu tiražu leidžiama kas, kur, su kuo ir ką darė. Ką planuoja daryt ir ką padarė, kai jam buvo penki metai. Įdomu? Akivaizdu, kad tūkstančiams tikrai taip.
O po to rašiau laišką. Ir galvojau, ką parašyt visai nepažįstamam žmogui? Apie save? Kur su kuo, ką dariau? Kada ir kas man sakė? Bet rašydama kažkaip netyčia papasakojau apie tą būdo bruožą, dėl kurio kitiems atrodau drąsi. Po to papasakojau, kad nesu drąsi, nes labai bijau to ir ano. Ir galvoju, ar svarbi žmogaus socialinė bei šeimyninė padėtis? Lytinė orientacija? Amžius? Kai žinai savybes ir baimes. Gal net norus ir siekius? Ar tokie dalykai visai neįdomūs šiame pasaulyje?
Labai liūdnai
Ką tik numečiau savo nešiojamą kompiuterį. Ir jo nebeturiu. Žinant vertę – matricos neapsimoka keist. Verkiu. Nuoširdžiai.
Šiandien aš svečiuose
Mėjinėju, pas Laurą.