Kas sutinka su tuo, kad žmonės keistuoliai? Galit jau nuleist rankas. Šį įrašą įtakojo du dalykai. Vienas jų, tai žurnalo „Žmonės“ atsiradimas virtuvėje. Taip taip, atsiradimas, nes kai gyveni ne vienas, ne tokių keistenybių randi. Antras, tai laiško, kurį čia pažadėjau, rašymas.
Tai va. Paėmiau tuos „Žmones“, vartau… Pagaunu save ne skaitančia, bet maketus apžiūrinėjančią. Galvojančią, kaip pas mus sektųsi, kaip čia sudėliotume… Po to pamąsčiau, kas skaito tą žurnalą. Ir kam. Didžiausiu tiražu leidžiama kas, kur, su kuo ir ką darė. Ką planuoja daryt ir ką padarė, kai jam buvo penki metai. Įdomu? Akivaizdu, kad tūkstančiams tikrai taip.
O po to rašiau laišką. Ir galvojau, ką parašyt visai nepažįstamam žmogui? Apie save? Kur su kuo, ką dariau? Kada ir kas man sakė? Bet rašydama kažkaip netyčia papasakojau apie tą būdo bruožą, dėl kurio kitiems atrodau drąsi. Po to papasakojau, kad nesu drąsi, nes labai bijau to ir ano. Ir galvoju, ar svarbi žmogaus socialinė bei šeimyninė padėtis? Lytinė orientacija? Amžius? Kai žinai savybes ir baimes. Gal net norus ir siekius? Ar tokie dalykai visai neįdomūs šiame pasaulyje?