Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Oi mėgstam mėgstam mes pasitikrinti savo vertę.
Darbe norisi išgirsti, kad be tavęs nesusitvarkytų.
Žvaigždės paskleidžia gandus, apie neva savo veiklos nutraukimą, kad galėtų pažiūrėti į gerbėjų reakcijas.
O blogeriai (o taip Karoli, tu šitas mintis sukėlei) mėgsta pablevyzgoti tema, kas būtų jei neberašyčiau. Ar kam nors truktų blogo?
Aš va galvojau, kad mano niekiviskmėjinėjimus išleisti atostogų. Čia nuo vakar dienos turėjo jie atostogauti. Ne todėl, kad užėjo garsioji blogodepresija. Labiau todėl, kad galvoje mintys, kurios niekaip, na tiesiog niekaip netinka viešumai.
Na ir kam gi pritrūktų? Man man ir dar kartą man. Nes mėgstu blevyzgot. Ir prisipažinsiu, kad pati mėgstu ir skaityt. Ypač senus įrašus.

Man šiandien įdomu pasidarė, kiek reikšmingas parašas ant banko kortelės? Ant manosios yra tik S raidė. Nes kažkada pradėjau pasirašinėti ir tušinukas nustojo rašyti. Taip ir liko.
Šiandien du kartus atsiskaitinėjau. Abu kartus pasitaikė, kad reikėjo pasirašyt, o ne pin kodą suvest. Kažkodėl užplaukė ir pasirašiau paaugliškuoju parašu. Kur jokių S raidžių nė kvapo.  Nė karto niekas nė nežvilgtelėjo. Nors ir gėlytes piešk jei nori.
Tik šiaip įdomu.

Šv. Kalėdos;
Šv. Velykos;
Šv. Kiauliena

O taip! O ne! vonioje, ką tik priminė, kad jau rytoj einu pas kirpėją. Buvau pamiršusi. Žinau, daugelis moterų laukia kelionės į kirpyklą. Bet jos neturi tokių savarankišką gyvenimą gyvenančių plaukų kaip aš. Man jau reikia… Pakirpti galus. Vos prakarpyti, kad lengviau suktųsi. Bet… Kirpėja kirpdama šlapius plaukus įsijaučia. Toks jausmas, lyg jos mano, kad plaukai taip atrodys ir išdžiovinti. Mhm, šlapiais plaukais aš esu gražiausia. Tikėkit. Žinau ką sakau….
O dar kai paklausia kaip kirpti? Lyg aš žinau, čia jau jų (plaukų) reikia klausti ar jie bus patenkinti…
O džiovinimas… Nekenčiu džiovinti plaukų. Štai dabar vasara. Aš išsiplaunu galvą ir šlapiais į darbą. Šaltuoju metų laiku prapučiu šaltu vėju ir vistiek einu šlapiais. Rizikuoju. Px.
O kirpėjos… Jos mano, kad išdžiovinti plaukus yra garbės reikalas. Niekada nepaleido manęs, nors ir prašiau nedžiovinti.
Ir dar… Prašau, be lako, be želė… Kur tau… Šiaip jei jau apkerpa padoriai, tai pirmas darbas grįžus namo būna išsiplauti galvą. Taip dariau po 60 proc apsilankymų kirpykloje. O ir lankausi ten 2 kartus per metus. Ir rečiau.
Va. Pasipasakojau.
Ai tiesa tiesa… Tas jausmas, kai plauna galvą… Mrrrrrr… Nes šiaip man labai patinka, kai kas galvą masažuoja.
P.S. Šiandien saulės užtemimas.

Labai geras jausmas yra prabusti besišypsant. Prabusti anksti. Įsitaisyti lovoje ir skaityti svetimas mintis.
Labai geras jausmas žinoti, kad turiu net šešias neskaitytas knygas. Ir tas noras kiek save pakankinti, užtempti laiką, neleisti paskaityti… …irgi labai geras. O po to pasineri… Savotiškas mazochizmas. Man būdingas ne tik tada, kai kalbu apie knygas.
Labai geras jausmas, kai troleibuse tau nusišypso. Tiesiog šiaip. Už dyką.
Ir dar geresnis jausmas, kad pats troleibusas, pažymėtas penktu numeriu, pravažiuodamas pro šalį man sukėlė šypsnį. Tokią ironišką šypsenėlę.
Labai geras jausmas, kad už pasigyrimą, kad įsigijau akvarelinio popieriaus, beigi pareiškimą, kad vistiek nepiešiu, sulauksiu sarkastiškos šypsenėlės. Taip taip, jo jo?
Ir šiaip. Labai geras jausmas.
Pagirios turbūt.

Ilgas įrašas apie savaitgalį. Žmones. Mistines būtybes. Nuotaikas. Sutapimus. Na žodžiu – niekiviskmėjinėjimai.
1. Pagrindiniai faktai. Savaitgalį plaukėme baidarėmis. Pirmą kartą. Plaukimas buvo kiek kitoks nei Aistės. Mes pradėjom plaukti šeštadienio ryte (prieš tai pastovyklavę). Ir plukdėmės visus daiktus. Todėl buvom instruktuoti nesiversti, jei nenorim naktį miegot šlapiuose miegmaišiuose. Plaukėme Šventąja, nes organizatoriai atsižvelgė į tai, kad bus naujokai ir parinko nesunkią upę. Ačiū už tai.
2. 13 ir oras. Plaukė 13 žmonių. Pradėkime nuo to, kad man tas skaičius ne šiaip sau po kojomis mėtosi. Apie būsimą plaukimą žinojau jau daugiau nei pusantro mėnesio. Todėl vėl gi labai daug aukų aukojau Lietaus deivei. Šiais metais jau antrą kartą, todėl esu tikra, kad limitas išnaudotas. Taigi, ilgajį rugpjūčio savaitgalį lis. Galiu lažintis jei netikit. Oras buvo nuostabus. Prisimaudėm, įdegėm (kažkas nudegė) ir šiltai miegojom naktį. Ir visi bando išgaut mano susitarimų su Lietaus deive paslaptį. Bet supraskit, ji gi negali visų maldų išpyldyt.
3. Vėl visokios būtybės. Kaip mažai pažįstamiems ir visai nepažįstamiems turėtų skambėti tokie pokalbiai(?):
-Tavo demonai miške braška.
-Hm, demonai? Visų pirma jie ne mano, nereikia čia viešai kabinėtis. Tik pasiskolinu kartais. O ir šiaip… Neturėtų čia būti. Visi liko Vilniuje. Tai Miesto demonai.
-Nu tik šaipausi gi…
-A.. tai nesvarbu tada. patylėsiu.
Kitas mini dialogas:
-Bliam nu…
-Kas yra?
-Vėl tas Amausius kojines nujojo.
Kažkuris balsas:
-Kas tas Amausius?
-Ai, čia Salomėjos nykštukai. Visi su vardais.
Į būtybių sąrašą traukiu vandens vaiduoklius. Galėčiau daug pasakot apie jų kuriamus atspindžius, iliuzijas. Skleidžiamus garsus. Formas, spalvas. Ir kokius jausmus man tai sukėlė. Bet čia gi niekam neįdomu.
4. Žalingi įpročiai. Visokie ten dorovininkai ir pamokslautojai praleiskite šį punktą. Tai va. Kai pagalvojau, tai nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio ryto vis gėriau ir gėriau. Ir išskyrus kelis gurkšnius mineralinio ir rytinę kavą tai buvo tik laipsnius turintys gėrimai. Alus, alus, alus, alus, finlandija, raudonos devynerios, alus. Ir jokių ten pagirių, blogų savijautų…
Kitas gi žalingas įprotis tai nugi mano priklausomybė internetui. Va čia net esu užfiksuota nusikaltimo vietoje. Man liepė parodyt ką veikiu. Atsiskyrusi nuo visų Salomėja naršo:

Bet pasidaviau spaudimui ir palikau šeštadienį delninuką mašinoje. Tai iki sekmadienio buvo lomkės lomkės lomkės.
5. Nuotaika. Penktadienis. Mažas susierzinimas dėl neorganizuotumo išvažiuojant iš Vilniaus. Nejaukumas nes beveik nieko nepažįstu ir pažindintis tikrai nemėgstu. Atsipalaidavimas dėl to, kad niekam tu ten neįdomi ir galima išvengti pokalbių. Atsipalaidavimas nes kai nori gali įsiterpti į pokalbius. Juoko priepoliai per improvizuotą kranto plaukimo treniruotę.
Šeštadienis. Kaip visada ryte. Neaišku kokia nuotaika. Galima pasukt į bet kurią pusę. Baimė baimė baimė, dėl naujokiško neišmanymo. Truputis pasiparinimo dėl to, kad baidarės partneris irgi nemokša. O aš taigi visada teisiausia. Atsipalaidavimas, kad niekur ten mes nevirstam ir viskas ok. Gera nuotaika. Gera nuotaika. Dar geresnė nuotaika. Girta gera nuotaika.
Sekmadienis. Kaip visada ryte. Neaišku kokia nuotaika. Nustebimas, kad po visų finlandijų ir devynerių neskauda nei galvos nei skrandžio nei dar ten kažkotais. Gera nuotaika. Puiki nuotaika. Nuovargis.
6. Blogi dalykai. Aplink Anykščius šiek tiek ryšys nelošia (baidarių nuomotojų terminas apie mobilaus ryšio nebuvimą). Lošt pradeda tik prie miesto. Tai atgavus savo HTC buvau pasipiktinus, kad negaliu pašto pasitikrint čia ir dabar.
Ir širšė įgėlė. Labai labai skauda. Bet gal dzin?
Vistiek neatitrūkau nuo nieko. Nei nuo noro būti apgauta 🙂 , nei nuo minties, kad ryt į darbą.
7. Išvados. Užskaitom šitą savaitgalį.

O juk frazė „praeitam gyvenime turbūt buvau …“ ne taip jau ir retai pasakoma. Tiesiog šiaip sau. Kaip kokia metafora. Niekas nei tuo labai tiki, nei labai netiki.
O aš tikiu šiuo bei tuo. Net esu tikra, kad turėjau mažiausiai du gyvenimus prieš tai. Jauniklė katytė, ane? Net sutinku žmones, kurie irgi gyveno tada. Net paaiškėja, kad ir mane atsimena.
Dar yra dabartiniai gyvenimai. Aš nekuriu virtualios asmenybės. Vienintelis skirtumas tarp tikros Salomėjos ir virtualios Salomėjos yra pasakytų žodžių kiekis. Nė vienos virtualiai išsakytos minties neišsiginsiu realiai. Virtualiai aš pasakau daug ir tiesiai šviesiai. Galiu nuo pirmų sekundžių sakyt ką noriu. Realiai aš tyliu daug. Nors galiausiai vistiek pasakau tą patį tik per ilgesnį laiką. Arba, kaip kartą bare… Tiesiog paprašiau barmeno lapo su tušinuku ir naujam pažįstamam parašiau ką norėjau pasakyti. Galėjau pasakyt. Bet man nesigauna. Galit sakyt, kad taip vengiu reakcijos. Nes tas kas skaito anoje ekrano pusėje nekelia grėsmės. Tačiau tas baro atvejis įrodo, kad taip nėra. Nes skaitė man prie akių. Reakcijas mačiau. Taigi vis dėl to drįstu manyti, kad virtualaus pasaulio aš – yra ta pati aš ir realybėje. Karolis sakė, kad nesilaužau atsakinėdama į klausimus. Klausia – atsakau. Tik dažnai pašnekovams primenu taisyklę, kad neklausk to ko nenori sužinoti. Pati jos laikausi, bet kadangi esu savanorė mazochistė tai lekiu, kaip drugelis į liepsną.
Turiu dar vieną pasaulį. Na tą kur nematomi draugai, nykštukai, pasiskolinti demonai. Ten aš atrodau kaip noriu (realiame pasaulyje tokie žemiški dalykai man mažai rūpi), ten aš visapusiškai bendrauju su tais su kuo noriu (juk realybė kitokia, gauni ne viską. Kai kas uždrausta.). Tame pasaulyje aš gyvenu palėpėje, kurios man pavydėtų daugelis. Aš ten galėčiau būti šauniausia ir nuostabiausia. Tačiau nebūnu. Kaip tik esu užsidariusi stebėtoja. Kuri kuria savo pašnekovų gyvenimus. Vėl gi mažai skiriasi nuo realybės. Nes tai apie tą patį žmogų.
O dar gi yra šiandieninis pasaulis. Vadinamas čia ir dabar. Čia ir dabar, Salomėja, Donatas ir Audrius darbe mėtėsi kamuoliuku. Tai tampa įprasta jau. Nereikšmingas įvykis. Čia ir dabar gerbiamas Audrius mane neblogai apdraskė. Tikrai neblogai, nes pasirodė ir kraujas. Ir nemažai. Kokia reakcija? Isterinis 10 minučių mūsų abiejų juokas. O po to jau nuėjau ieškot kuo čia kraujavimą stabdyt. Aš žinau, kad Audrius nuodingas, bet esu tikra, kad mano nuodai stipresni:).
O keisčiausia, kad visuose šiuose pasauliuose aš pastaruoju metu vaikštau išsišiepusi. Seni pažįstami nustebtų. Bet žmonės su kuriais turiu garbės bendrauti gyvai, virtualiai (ypač nuo tada kai parodžiau savo vidinio augalo paveikslą), tame vidiniame pasaulyje bei darbe, verčia mane šypsotis.
O pabaigai galiu pasakyti, kad proximus sum egomet mihi (užsikrėčiau ta kalba, atsiprašau).