Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Tataigi visi žino, kad Salomėjos pomėgis nr.1 yra skaitymas. Tai vienas puikensių laisvalaikio leidimo būdų. Salomėja skaito (o gal visgi skaitė) beveik viską. Buvo laikai ir meilės romaniūkščius krimtau. Nes buvau jauna naivi (dabar tik graži 😛 ), o tos knygos buvo vienintelės lengvai pasiekiamos. Po to buvo ir lengvų detektyvų eilė. Tada sekė biografinių veikalų etapas (taip taip čia tik Froidas galvoje užsiliko perskaičius Stone Irving “Proto aistros: biografinis romanas apie Zigmundą Froidą”). Dabar reiktų atsakyti į klausimą ką labiausiai mėgstu skaityti, tai nežinau ką sakyčiau.
Romanus apie žmones. Storus, nuoseklius, tokius kaip Irvingas išspaudžia.
Arba apie žmonių pasaulius, kur jau lenkiu galvą mylimam Murakamiui.
Arba moteriškai mielus, su įmaišytais istoriniais faktais, taip kaip rašo Allende.
Arba Remarkiškus. Nes yra knygų rūšis, kurias vadinu Remarkiškomis.
Keista keista, bet mano išvardinti mylimiausi rašytojai yra skirtingų tautybių. O kaip gi su lietuviais? Privengiau aš jų knygynuose, privengiau ir mokykloje. Tiesa “Dievų mišką”, “Altorių šėšėly” ar “Aukštujų Šimonių likimą” sukrimtau keleriais metais anksčiau nei reikėjo (na aš jau atėjau į mokyklą mokėdama skaityti, ir kol kiti mokėsi raides, skaičiau A. Lindgren knygas). Visas kitas lietuvybes iki šiol ignorinau po to kai pabandžiau skaityti Ivanauskaitę, bei tą, na tą, kur serialas dabar susuktas…
Iki šiol…
O vat pastarą mėnesį sukrimtau du lietuviškus kūrinius. Įtakota, žinoma, bet labai ir nesispyriojau.
Škėmos “Balta drobulė” – tai mano išsilavinimo gėda. Na ir kodėl ją ignoravau anksčiau? Kita vertus suprantu, kad būtent dabar man ji paliko įspūdį tokį kokį reikia.
Na ir štai ką tik baigiau Jurgio Kunčino “Tūlą”. Įspūdinga knyga. Iš pradžių skaitant apie Užupį, labai norėjosi eit ieškot tų vietų… Gal kada nors… Man pažadėjo daug ką parodyt.
Įpusėjusi negalėjau atsiskaityti tokių vietų “netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai, kad aš tave myliu, nors jau buvom ištarę tuos pavojingus žodžius ir dabar abu nekantriai laukėm, katras pirmas pakartos juos neklaustas…”. Na juk labai gražu… Arba “…, prisiminęs Tūlą kiekvienąkart pagalvoju, kad ji buvo be galo vienišas žmogus. Toks gražus, liūdnas svetimkūnis nuo rūpesčių ir godulio pakvaišusiame mieste… … Lengvai pažeidžiamas ir vienišas, tarsi gyvenantis paraleliniame pasaulyje, apie kurį dabar taip mėgstama šnekėti.” . Kas skaito mano blogą nuolatos, supras, kodėl mane kabina tokios pastraipos. Baiginėjant knygą, mane jau beveik šiurpas krėtė… Ir tas lietus už lango. Sakiau, kad nepatinka lietuvių rašytojai? Aha, žinau, neteisingos knygos…
Kada nors turėsiu teisingų ir nelabai (reikia, reikia kartais ir tokių) knygų bibliotekėlę. Ne vien savo asmeninę, gal jungtinę, bet privačią. Kukli pradžia (ne visos čia knygos mano, ir ne visas savo pasiėmiau besikraustydama)[[ir nei vienos minkšraviršelės]]:

Vat ne taip ir seniai rašiau, kaip jaučiausi palikusi telefonus namuose.
Tame pačiame tekste minėtas Jaunasis kolega, šiandien užmiršo savą. Iš ties atrodė lengvai sunerimęs. Paklausus ar negali dieną be telefono, atšovė, kad žinoma ne ir iškūrė namo. Ne tai ne.
Aš irgi negaliu gyvent be interneto.
Bet įdomumo dėlei, žiūrau savo telefone paskutinių skambučių sąrašą (šiandien 26 diena):
paskutinis skambutis man 08.23. Skambino vyras. Trukmė 51 sekundė.
paskutinis mano skambutis 08.22. Skambinau dėl interneto. Trukmė 3 min 05 sekundės.
dar yra skambutis iš nerodomo numerio. Skambino dėl interneto.
Sms’ai:
Paskutinis sms’as man 08.24. Parašė apsirikusi klasiokė.
Mano paskutinis sms’as 08.24. Parašiau tai pačiai klasiokei, kad tas sms turbūt ne man skirtas.
Vai tai tai tai. Tai kam man tas telefonas? Čieli du? Juk jei neturėčiau, tai tų kelių skambučių ir smsikių irgi negalėčiau padaryt. Vadinasi reikia. Nepatinka ir man be telefono. Be tik ne tiek, kad namo grįžčiau pasiimt. Niekas gi nemirs, jei mirs tai jau nebepadėsiu.

Taip, mano bloge pastaruoju metu dominuoja kraustynių tema.
Tai dar šiek tiek apie įsikūrimą.
Iš pradžių panikavau, kaip čia dabar tilps mano daiktai. Kambaryje tik sofa ir stalas, be jokių ten stalčių. Ir viskas. Viskas, jokių lentynų. Koridoriuje yra spinta sieninė tarybinė spinta. Bet na paltams, batams, bet ne rūbams, daiktams…
Iš ties panikavau. Nemeluoju. Galvojau, kur čia kokias lentynas susišaudyt, gal kokią spinteliūkštę pagal skelbimą nusipirkt.
Vakar bandžiau apgyvendinti daiktus. Surast jiems vietas. Na ir ką, visi kuo puikiausiai apsigyveno. Neliko nė vieno tokio naokuršitąvargšiukądėt. Tiesa vis dar nežinau, kur dėt alkoholį. Taip taip taip, geriausia jį išgert, na bet prieš geriant. Ne viskas tinka šaldytuve. Tas tai pas mane tuščias. Na alaus yra… Spintelėse, oi spintelėje, netelpa statūs buteliai… Nesugalvoju. Reikia man kokio stiliovo stovo buteliams:)
O smaguva, kad šeštame aukšte galiu žiūrėt pro langą. Matau kiemą, lietų, žmones…
Manau prisijaukinsiu aš tą butą.

Savaitgalį galima leisti visai neįprastai. Pavyzdžiui, kraustytis. Kodėl tai neįprasta? Nes niekas nesikrausto kiekvieną šeštadienį. Tiesa, visada galima padėti kitiems besikraustantiems. Juk studentai keliasi į bendrabučius. Iš bendrabučių į nuomojamus butus. Iš nuomojamų į nuosavus. Iš nuosavų butų į namus ir taip toliau. Visada kas nors kraustosi.
Krausčiausi savaitgalį ir aš.
Pirmas etapas yra daiktų pakavimas. Labai baisu jį pradėti. Bet pasirūpini dideliais maišais, dėžėmis ir pirmyn. Reikia nepamiršti ir didelio maišo nebereikalingiems daiktams. Nes jų yra visur: verti spintą, o čia nenešiojami rūbai. Taip taip, tas megztinis primena anas dienas. Ir šiltas, ir raudonas, bet gi visai nebe prekinės išvaizdos. Lauk… Ir džinsai šie patys mieliausi… Bet gi krenta jau visai. Lauk… Kad netaptų labai nuobodu pakuoti, dargi susirengi sau ir pasimatavimus visokių šmutkyčių.
Kai daiktų rūšiavimo etapas persikelia prie šiaip visokių dalykėlių – tampa dar įdomiau. Mokyklinių nuotraukų albumėliai, visokios ” o dieve, iš kur tai pas mane” statulėlės, dovanų knygelės ir kitas stafas. Beveik viskas be gailesčio lauk, arba į maišą, kuris keliaus pas tėvus į vaikystės kambarį.
Linksma vieta ir virtuvė. Lėkštutės ir puodeliai juk turi nesudužti.
Ir šiaip kiek atrandi visko pakampėse…
Jėėė

Antras etapas.
Reikia viską pervežti. Ir pirmyn su nešuliukais. Pirmyn atgal. Pirmyn atgal. Pirmyn atgal. Grūdi grūdi į mašiną. Nauda, kad pasportuoji neblogai.
Nuvažiavus į naują gyvenamą vietą vėl viską pakartojame.
Nepamirškime privalomo punkto. Nors vieną kartą būtina ką nors išbarstyti. Aš pasirinkau dėžutę su pieštukais, kreidelėm, teptukais, dažais. Ech kaip gražiai viskas pabiro lauke. Spalvota. Dedi nešulius į šoną ir renki renki…
Trečias etapas yra žiūrėti, kaip naujuose namuose didėja krūva maišų. Ir žinoma juos išpakuoti. Prisipažinsiu, šitą tingėjau daryt ir pasilikau veiksmo kitiems vakarams.

Bet koks saldus dalykas yra miegas. Beveik kaip karštas obuolių pyragas su ledais.
Man miegas padeda nuvyti blogas mintis į šalį. Man miegas padeda išsigydyti tiek fizines, tiek moralines ligas.
Moku net užsakomuosius sapnus sapnuoti. Ir nekankina košmarai, nes kažkada išmokau porą pratimų, kaip sapnuojant suprasti, kad esi sapne. O tai suvokus būna visai nebebaisu.
Miegoti mėgstu, kai laukiu – pats geriausias būdas prastumti laiką.
Dieną užmigti galiu per kelias minutes.
Jei noriu miego, tai man netrukdo joks triukšmas. Na nors ir dūdų orkestras. Salomėja vistiek miega. Netrukdo man ir jokie žmonės aplinkui, kad ir ką jie veiktų. Nei svetima aplinka…
Miegas miegas miegelis.
O kartais (tik naktį) man užeina nemiga. Va tada bėda. Avių skaičiuot negaliu. Nes tada mintys VISADA nukrypsta į Murakamio “Avies medžioklę”. Pradedu galvot, apie tą avį… Kai užeina nemiga nepadeda niekas, todėl laiką išnaudoju galvoje kurdama tą dieną matytų žmonių istorijas. Daug jau jų. Bet pasimiršta miegui sugrįžus… Ir visada stengiuosi negalvot apie tikrus įvykius, pokalbius. Nes tada užmigt be šansų.
Koks saldus tas miegelis. Beveik kaip blynai su braškių uogiene…
Ir kokie tikri bei gražūs miegantys žmonės. Be kaukės. Tokie kokie yra…

Mano mėgstamiausi barai tokie, kur duoda skanaus alaus. Nes ir alus yra mano mėgstamiausias alkoholinis gėrimas. Taip taip.
Bet vakar nutarėm paminėti Neringos gimtadienį. Ir nuėjom į “paparazzi”. Jaukiai susikrovusios kojas ant foteliukų prakiurksojom visą vakarą. Siurbčiodamos visokius pižonskus brangius kokteilius. Gal jie ir ne pižonski, pavadinimas “fucking o.k.” kažkaip mielas ausiai.
Kaip filme, kur susirenka klykiančios bobos ir aptarinėja niekšus vyrus. Tiesa, šito tai nebuvo. Mumi ne iš tų, kur klykauja. Ir iš tų, kur myli vyrišką giminę, todėl kažkaip blogų žodžių nesulaukia nei savi, nei svetimi.
Linksma dviese papliurpti apie praėjusias studijas. Dėstytojus, grupiokus. Parasparnius, parašiutus, baidares. Darbą, forumus, bendrus pažįstamus:)) Turėsiu dėl ko iš vieno kolegos pasišaipyt, cha cha cha…
Tokius gimtadienius užskaitau. Minimum žmonių, maximum bendravimo.

Kad keičiasi žmonės tai viskas aišku. Bet kai pasikeičia šešiametė katė, tai mažumėlę kaistokoka.
Ji baigia nusimušti visus savo reitingo taškus:
– Tampant visisškai nebešnypčia.
– Na urzgia, kaip ir anskčiau, bet po minutės atleidžia.
– Bendrauja ir su kitais žmonėm.
– Be saiko murkia, lipa, glaustosi.
– Sekioja visur kaip šuo. Kur pasisuksi ten Katė.
Nieko keisto? Bet gi mirtinai susigadino piktosios gražuolės reputaciją. O tokia pikčiurna, buvo. Amžinai vaikščiojau apdrąskytom rankom. Ech…

Dvi dienos. Vakar ir šiandien. Regis tokios pačios. Abi darbo. Abi po 24 valandas. Tik kažkaip požiūris kitoks. Vakar man atrodė viskas blogai. Išsinuomotas butas paskutinė skylė. Ir dar visokie visokiausi savipisos etapėliai.
Šiandiena visai kitokia. Pirmiausiai, pradedu suprasti, kur esu nereikalinga. Taip paprasčiau.
Visų antra su drauge praleidom kelias valandas būsimame mano bute. Apsikuopėme mažumėlę. Jau nebe taip ir baisu viskas atrodo. Net pabaigoje ištariau žodžius “beveik ir gyvent galima”. Ir alaus atsidarėme. Reiškia mini atšventimą turėjom. Šiaip net dabar tame bute yra alaus. Baisuoklis šaldytuvas pasirodo visgi veikia. Įtariu elektros suvalgys daugiau nei visi kiti devaisai kartu sudėjus. Tai va, palikau jį burgzti su alumi viduje:). Ir dujinė veikia. Net orkaitė regis veikia.
Ant sofos pasirodo irgi bus galima miegoti.
Ir nežinau kam, nežinau kodėl. Vežiausi šiandien tik kempinėles bei panašias priemones. Bet prigriebiau ir Dostojevskio “Idiotą”. Be alaus dabar ten vienintelis mano daiktas. Kodėl šitas? Nė nenumanau. Nė nenujaučiu. Nei tai mėgiamiausias mano rašytojas, nei knyga. Bet va tiesiog taip nutiko. Tikiuosi “Idiotas” pasaugos namus, kol atsikraustysiu. Jau greitai. Jau šią savaitę. Reikia domėtis interneto įsivedimo galimybėmis.
Ir lentynų reikia. Teks įnikt į kokį skelbiu.lt
Manau viskas bus gerai. Kaip jis sako – viskas mūsų galvoje.
P.S. Ir dar su D. ir R. priėjom prie išvados… Na ne buto nuomos kaina nenormali, o aš mažai uždirbu. Nuo to reikia ir pradėti. Nes nuolat ne ten problemų ieškom, kur jos slepiasi.

Kai esi be vietos tai ir esi be vietos. Vat galvoju, kur Salomėja per visus savo beveik 26 metus gyveno. Vaikystę pamenu mediniame geltoname namuke. Su smagiu sodu. Pirtele kieme, šiltnamiais, klevu, obelimis, kriaušėmis, pieva, vištide… Na ir savais trūkumais – lauko tualetas, šulinys.
Po to tėvai pradėjo statyti namą. Iš pradžių pasistatė ūkinį pastatą, į kurį persikraustėme. Du kambariai, virtuvė, tualetas lauke. Vanduo iš kolonėlės (visos gatvės bendro naudojimo). Išėjus pro duris – statybvietė.
Pamažu užaugo namas. Atrodė prabangų prabanga. 4 kambariai, holas, milžiniška virtuvė. Normalus tualetas! Ir netgi vonia. Tiesa šiltas vanduo ir dabar būna tik užkūrus pečių. Žiemą – kas dieną, vasarą – prisiruošus.
Išvažiavau mokytis ir kartu su klasioke išsinuomojom bendrabučio tipo butą. 18 ar mažiau kvadratinių metrų. Virtuvė bendra su viso aukšto kaimynais. O kaimynai, kaip žinia tokiuose barakuose linksmuoliai. Tualetas bei dušas irgi bendri. Tualetai, kaip tualetai. Pusę paauglystės pėdinant į lauko, manęs jau niekas negąsdina. O vat dušas buvo patalpoje dvigubai didesnėje nei mūsų kambarys. Vienišas. Per vidurį. Ir kriauklės palei sieną. Tame bute pragyvenome metus. Užtat nuomos kaina buvo 70lt žiemą, ir 90lt vasarą. Plius mokesčiai, kurie ten juokingi buvo. Ir čia iš viso. Padalinus iš dviejų, beveik už dyką. Tai buvo blogiausios mano gyvenimo sąlygos. Savarankiško gyvenimo pradžia.
Po to su būsimu vyru išsinuomojome vieno kambario butą. Gana standartinį. Gana tvarkingą. Už 200 lt plius mokesčiai. Viskas būtų buvę puiku jei ne šeimininkė. Ojoj kokia ji buvo. Knisdavosi po daiktus. Čekindavo reikia nereikia neįspėjusi, kabinėdavosi dulkių radus… Daug problemų su ja turėjom ir pabėgom iš to buto nė pusmečio nepragyvenę.
Pabėgom į kitą vieno kambario butą už tą pačią kainą. Tiesa vonia ten buvo mažesnė, bet virtuvė didesnė. Ir universitetas arti. Šeimininkai iš kito miesto, tai per daug neįkyrėdavo. Pragyvenom ten 4 metus. Už tą pačią kainą. Tiesa neigiamas buvo namas labai. Kaimynai gerdavo tiesiai už durų, foje. Baisokoka būdavo išeit.
Tada štai persikraustėme į Vilnių. Dviejų kambarių butas. Iš pradžių kainavo 1000 lt, po metų 1300lt. Butas aptriušęs. Gyvent galima. Nuomą dalinomės, nes gyvenome tryse (šiandien keturiese). Mokesčiai didokoki.
O šiandien aš išsinuomojau mažą mažą butuką. Pagal baisumą jis antroje vietoje, po to pirmo barakinio. Bet ojė kokia prabanga, turi plastikinius langus. Pagalvokit, net tėvų name to nėra. 24 kvadratinių metrų skylutė. Su baisiais tapetais. Be baldų beveik, su nežinia ar veikiančiu šaldytuvu, baisokoku dušu ir sofa, kuri netinkama miegojimui, bet išmesti negalima. Kur tilps daikatai, net minimalūs, nė nenumanau. Nėra nei vienos lentynėles, o pirkti nėra už ką. O ir nepakabins niekas:)) Bet metus tai bus mano namai. Tiesa, regis gaunu ir įkyrokus šeimininkus, kurie kišis. Bet aš stipri. Ir už 900 lt. Na ir plius mokesčiai. Bet regis kitaip be šansų ką nors rast, o laukti nei galiu, nei noriu.
Kaip finansiškai išgyvensiu nežinau. Kitas etapas turbūt ieškot kito darbo, nors šitą jau labai mylėt pradėjau. Jau sugebu išlikti net ekstramaliausiomis sąlygomis. Tik kad finasinės perspektyvos nulinės. Arba man reikia chaltūrų. Gal kas ką gali pasiūlyt. Laiko dabar turėsiu marias, tik va nežinau, kaip greit internetą įsivesiu.
Va kaip man sekasi.

Ką darot tokiomis dienomis, kai esate pikti ant viso pasaulio be jokios realios priežasties. Kažkas gali pasakyt, kad pilnatis. Kitas, kad PMS. Trečias, kad mėnulio užtemimas, o ketvirtas, kad Afrikoj vaikai badauja (o suaugę, juk irgi…). Bet žinai, kad viskas gerai. Tiesiog debesis užslinkęs. Kartojasi tai tam tikrais gyvenimo etapais. Ir kartais niekas nė nemato. Bet kliūna visiems. Kad užkalbino, arba kad neužkalbino. Kad supranta (na ką tie žmonės supranta) arba ne (na negi taip sunku suprasti?). Ką daryt tokiomis dienomis? Pasislėpti, nebendrauti ir kantriai laukti, kol debesis praslinks? Jis tai praslinks. O jei negali ir neturi kur slėptis? Tenka bendraut su vienu antru trečiu. Bėda bėdelė. Taigi reikia tik atsiprašyt visų, kam kliūna. Ryt būsiu gera (jus gal ir apgausiu tokiais pareiškimais, bet ne save).