Vat ne taip ir seniai rašiau, kaip jaučiausi palikusi telefonus namuose.
Tame pačiame tekste minėtas Jaunasis kolega, šiandien užmiršo savą. Iš ties atrodė lengvai sunerimęs. Paklausus ar negali dieną be telefono, atšovė, kad žinoma ne ir iškūrė namo. Ne tai ne.
Aš irgi negaliu gyvent be interneto.
Bet įdomumo dėlei, žiūrau savo telefone paskutinių skambučių sąrašą (šiandien 26 diena):
paskutinis skambutis man 08.23. Skambino vyras. Trukmė 51 sekundė.
paskutinis mano skambutis 08.22. Skambinau dėl interneto. Trukmė 3 min 05 sekundės.
dar yra skambutis iš nerodomo numerio. Skambino dėl interneto.
Sms’ai:
Paskutinis sms’as man 08.24. Parašė apsirikusi klasiokė.
Mano paskutinis sms’as 08.24. Parašiau tai pačiai klasiokei, kad tas sms turbūt ne man skirtas.
Vai tai tai tai. Tai kam man tas telefonas? Čieli du? Juk jei neturėčiau, tai tų kelių skambučių ir smsikių irgi negalėčiau padaryt. Vadinasi reikia. Nepatinka ir man be telefono. Be tik ne tiek, kad namo grįžčiau pasiimt. Niekas gi nemirs, jei mirs tai jau nebepadėsiu.
Neatmesk fakto, kad tavęs visiem reikia ir visi ieško dažniausia tada kai esi nepasiekiamas. Vat ir bus, kad rasi šiandien kokius 5 skambučius ir vienas pasirodys begalo svarbus 🙂
užsiregistruok one.lt ir įsidėk nuotrauką su maudimuku, pasijusi daug svarbesnė :))
aš irgi save myliu :))
Salomėja turbūt pastebi kaip dažnai aš plepu telefonu. Bet kartais išties kalbu. Plepėjimas (dalijmasis įspūdžiais) ne toks svarbus, bet jeigu reikia kažkam su manim pašnekėti, o aš “be ryšio”, tada iš tikrųjų parinuosi. Senokai telefonas tapo “dalimi manęs” .