Author: salomeja

Aš esu mergina.
Aha, niekas tuo regis ir neabejoja. Vaikinai raudonai plaukų nedažo gi. Neapsiašaroja dėl mirusio kiškučio ir nepergyvena, kad yra stori.
Bet nu kartais aš pati pamirštu. Ne ne, mane vis dar traukia vyrai :))). Bet pamirštu, nes merginų nesuprantu. Nes aš niekada nejaučiau poreikio turėti krūvą padruškių, su kuriomis siaubčiau klubus, varinėčiau po soliariumus, šokčiau ant pagalvių pižamų vakarėliuose ir SVARBIAUSIA – pliurpčiau apie bernus. Nes mano pomėgiai ir potraukiai nemergaitiški, o laiką nuo vaikystės leisdama vyriškoje aplinkoje, perėmiau ir kai kuriuos jų požiūrio taškus.
Bet šis tas man neleidžia užsimiršti. Pvz.,
jeigu greitu laiku neprisipirksiu naujų šmutkių, tai man prasidės lomkės. O greitu laiko aš to ir nepadarysiu, nes gi krizė ten, ar kaip tas daiktas vadinasi, kur žmonės neturi pinigų, o jei turi, tai nešvaisto, nes nežino kada gaus algą ir t.t. Ir taip jau rytais viskas blogai, tai dar ir nėra ką apsirengt. Nu. Nu tikrai nėra. Kažkokos senienos šimtametės.
Paskutinį kartą batus pirkau spalio mėnesį. Tai kaip man jaustis? A?
Nėra kur tų dalykų dėt, bet o gal reikia buto didesnio? Ne?
Taip moteriškai blogai.
Bet meluoju.
Yra ir gerų dalykų. Va knygų tai tikrai nereikia. Netelpa, nebespėju skaityt. Net nebeišsirenkų ką skaityt, kai baigiu.
Nereikia man ir kosmetikos tonos – tingiu dažytis.
Nereikia man superpuodų – negaminu.
Nereikia man ir į kirpyklas.
Ir net daiktai, kurių užsinoriu, o užsinorėjusi nukeliauju pirkti, o nukeliavusi pamatau kainą, o pamačiusi kainą atsinoriu atgal – patys atkeliauja.
Tai turbūt viskas gerai.
Pasielgiau labai moteriškai ir pakeičiau nuotaiką. Nu nes gi nuotaikų kaita turi būt, ne? Kitaip nuobodu.

Ankstensi bernai manęs į mišką nesiveždavo. Dabar vežasi. Turbūt miesto parodyt. Ir gerai daro. Nes legalus tinginiavimas miške yra jėga.
Apledėjęs ežeras. Laužas. Maistas. Miegelis. Vėl maistas. Naktį dainuojantis ežeras. Baubliu mes jį pavadinome. Garsas lyg kas į butelį tuščią pustų. Smarkiai. Vargšas Baublys, klajoja po ežerą, kaip koks bomžas su tuščiu buteliu ir pučia. Kaip jam jaustis? Griūvančios metalinės žiurkės. Alus. Mėsytė. Kompanjonų vis pakurstomas laužas (va kartais visai gerai būt mergina ir pasinaudoti viena kita privilegija:) ).
Regis pagaliau išsimiegojau. Ne lovytėje – ant sniego. Po atviru dangumi. Šalia laužo. Pramerki akis – žvaigždėta žvaigždėta. Ir Baublys – baubia baubia.
Jėga.

Sėdi beždžionėlė. Suka rankenėlę. Ir šyyyyypsosi, šyyyyypsosi, kaip saulytė kokia.
O mes dirbam vardan kažko, ariam vardan kažko, ieškom prasmės. Rimtuma.
O ta rankenėlė beždžionėlei tai nieko nekainavo.
Šypsosi. Šypsosi.

Aš esu labai labai gera.
Tiesiog gerumo įsikūnijimas. Reikia pagalbos? Kreipkitės į Salomėją! Aš padėsiu suprasti, kad problemos nėra. Nebuvo. Ir iš vis mes visi neegzistuojame.
Aš esu labai labai gera. Nemušu kačiukų. Neerzinu šuniukų. Nelaistau gėlyčių. Ir iš vis niekam nekenkiu.
Labai labai gera. Verkiu kai sulaužau svetimas pypkes, nusimenu kai išbarstau arbatą po visą virtuvę, graužiuosi jei netyčia sugadinu zuikiui ausį.
Aš esu labai labai gera. Niekada nieko nekaltinu. Tik save. Jei man sako – blogai dirbi – tai aš kamputyje ir graužiuosi dėl to, kad blogai dirbu. Jei mane įžeidžia kas, tai aš pati sau pasipergyvenu, kad su netinkamais bendrauju. O kai išsisuku koją, tai tik pati kalta, kad vaikščiot nemoku. Jei darbe blogai – ne kiti kalti, o tai, kad nesusirandu kito. Ir dėl betvarkių namuose esu kalta tuo, kad tingiu susitvarkyt.
Aš esu labai labai gera. Nekvaršinu žmonėms galvos savo rūpesčiais, vidiniais demonais bei neišsenkančiais chaosais. Neverčiu jų mane suprasti, neprašau priimti.
Aš esu labai labai gera. Visiems leidžiu būti tokiais, kokie jie yra. Mano problemos jei nepatinka ar susitaikyt negaliu/nenoriu.
Aš esu labai labai gera. Beveik niekada nieko neprašau. Ypač pagalbos. Ir aš labai mėgstu duoti, dovanoti.
Aš tokia gera, kad net sunku tuo patikėti.
Bet.
Bet kaip Kentauriečiai sakytų: Tu xlwmv lhumvow udgmugw sruu nvvbuukjhhb ehpq, nybwgex qrftx lhqafohg nu nvcggex alvgv zcngwkrgmn.

Ojoj, matau į niekiviskėmėjinėjimus užeina atsitiktinis skaitovas, pagal paieškos žodžius “geras laidu anonsu pavyzdys”. Nesusilaikau nenubėgusi ir nepračekinusi… na negi mane tikrai taip randa? Ir tikrai gi. Pirmoje vietoje. Vajė. Ale, bet po to baisiausiai susigraužiau, kad gi jokios naudingos info tas ieškovas nerado įraše. Taip gėda pasidarė, juk tv žiūrėjimas yra mano pagrindinis hobis. Kaip ten bebūtų aš tai jau tikrai žinau, kaip turi atrodyti geras laidų anonsas.
Pavyzdžiui, tikrai nebūna geresnių anonsų už tuos, katrie filmuoti atseit buitine kamera (suprask, čia tipo slapta, išskirtiniai kadrai, herojai nežinojo, kad juos įmažina). Turi girdėtis klyksmai ir riksmai: neeee, nemušk!!! Jonai, ką darai!!! Aaaaaaaaaa!. O tada kraupiu kraupiu balsu: trečiadienį [pauzė], 21 valandą [pauzė] 30 minučių [pauzė], parodysime niekur nepublikuotus vaizdus ir atskleisime visas paslaptis [terkšt].
Dar labai gerai yra kurstyt aistras: ar jau šioje sekso ir miesto serijoje kerė ištekės už šauniojo? [niekas gi nežino, kad tik filme ji ištekėjo, ir tai iš antro karto]. Kokią suknelę kerė vilkės JEI jau šioje serijoje ištekės? Ir dar parodyt kokius nors kadrus su kokia nors ten panašia į vestuvinę suknele.
O šiaip didžiausia paslaptis yra ta, kad geras anonsas būtinai turi būti rodomas po kelis kartus. Pvz., reklaminė pauzė: anonsas, biški reklamos, vėl tas pats anonsas, reklaminės pauzės pabaiga. Ar tikrai goda išteka? – arielis plauna geriausiai. – Ar tikrai goda išteka?
O jei ieškotojas ieškojo kokių nors pavyzdžių neteleviziniams anonsams, o žurnaliniams ar šiaip, tai atsiprašau. Nekompetetinga. Kaip galėjau taip padėjau.

Ech, mielas Nematomas Drauge, retokai tave miniu. Šiek tiek jauti nuoskaudą ir manaisi esantis pamirštas? Na jau. Tikros draugystės nesibaigia dėl kažkokių tai ten smulkmenų ar principų. Štai žinodama tavo laikinas bėdas su regėjimu, šiandien aš galiu pabūti tavo akimis ir papasakoti ką matau aplinkui.
Atsimerkusi kas rytą suvokiu, kaip šviesu jau. Ir jau išsiropštusi – tame chaose – bandau surasti du apyšvarius puodelius. Ruošiu kavą, o tu, Nematomas, girdi kaip aš tyliai keikiu Tą, Kuris Sugalvojo Rytus. Darbo dienų rytus. Girdi bei užuodi sumišusius vyšnių, šokolado ir kavos kvapus.
Atėjusi į darbą matau mūsų antikrizines pastangas pajaukinti darbo vietą: blizganti eglutė, pinigų medis, bambukas, tulpės. Gražu. O netyčlankėlių reakcijas ir pats girdi. Jie tik ties kalėdomis užsiciklina.
O po to kelias valandas vaizdas nesikeičia. Naršyklė, teksto redaktorius, įvairiausių programų vaizdai, paveikslėlių peržiūros ir karpymo programa.
O vakarais matau daug ir įvairiai. Vakar mačiau knygos puslapius. Man regis vienas rašytojas atgaivino stiprią aistrą skaityti. Įtariu, kad taip ir pervarysiu be sustojimo penkias namuose turimas jo knygas.
Dar mačiau “pasidaryk pats” vaizdelių. Greitai turėčiau pasigirti naujaisiais auskarais. Kai tik dažai nudžius. O mano rankinė patobulėjo. Ją dabar puošia ir užsegimo funkciją atlieka stirnos ragas.
Visada kažkur netoliese matau porą savo nykštukų. Net dabar dviese išsijuosę, nuo stalo tempia mano tušinuką.
Kai pašviečia saulė – matau daugybę dulkių. Ir galvoju, o kažin kodėl dulkės pilkos? Nežinai?
O kai pasižiūriu į veidrodį tai matau gausybę spalvų. Vien tik penkios mano aprangoje, o dar kiek aksesuaruose.
O sapnuose matau savo mintis. Šiandieniame sapne viena mintis mane nušvietė kokius paieškos žodžius naudoti. Ir akurat. Vakarykštė paieška = 0 rezultatų. Šiandieninė davė vieną gana apčiuopiamą ir įtikinamą rezultatą. O dar sako miegodami žmonės negalvoja.
Matau aš daug visko. Ne viską noriu matyti. Pvz., va to mažo žmogiuko, kuris mojuoja, bando atkreipti dėmesį ir rodo į šį bei tą neužbaigto.

Ką sugebu tai sugebu. Bepasivaikštinėdama papasakoju, kaip aš lengvai sugebu išsisukti koją. Tik kryp ir viskas. Nu vaikščiot nemoku, ne kitaip. O tada, po kokios valandos,
vis dar pasivaikščiodama aš sugebu vaizdžiai pavaizduoti savo sugebėjimus. Taigi dabar zyziu, kaip man kojytę skauda ir šlubčioju. Taip man ir reikia.
Ne į temą:
1. Vakar buvau siaubo krautuvėlėje.
2. Vakar tą krūvą pavadinimu ir kada gi aš tiek perskaitysiu papildė dar vienas gėris.

Galvoju (meluoju, nes nu aš galvot nemoku), kad esu visiška kvailutė. Nes nežinau kaip bombonkėse atsiranda įdaras ir kodėl kai kuriose jo nebūna. Dar nežinau ką reiškia kolosalus. Ir šiaip protingi žodžiai mane gąsdina. Aš nežinau, kodėl paveikslai krenta tik naktį. Niekaip nesuprantu, kodėl mano blogas turi nuolatinių skaitytojų. Man visiškai neaišku, kodėl eglutės visiems asocijuojasi tik su kalėdomis. Man nesuvokiama, kaip galima šitaip veržtis į šeulių šudopolio atidarymą, kad sulaužyt eskalatorius. Net neįsivaizduoju, kodėl tas pjūklas vadinasi bulgarke. Dar nežinau, kada aš sufantazavau, kad bandelių glaistytojai turi sutartis su skalbimo priemonių gamintojais. Nežinau, kodėl visi sako, kad tas mygtukas raudonas, bei kodėl buitinė technika dažniausiai balta.
Kvailutė, bet smalsi. Kaip gimdytoja savaitgalį apie tuos skambančius rutulius užklausė:
– O tai tu dar nesužinojai kas viduje?
Čia buvo užuomina į tai, kad vaikystėje ardydavau lėlės, na kad sužinočiau, kaip gi ten tos akys mirksi.
O čia šiaip ne į temą apie kvailumą, bet į temą apie klausimus. Antrasis gimdytojas tą patį savaitgalį paklausė:
– O tu šukavaisi bent kartą gyvenime?
Didžiuojuosi savo įvaizdžiu.