Blogosodas, žirafos ir komentatoriai

Esat buvę Kauno zoologijos sode? Po to kai praeina murmesys apie “blogas sąlygas”, aptriušusius gyvūnus, po to… Po to pamatome kažką įdomaus. Bėgioja zebriukai, tingiai miega didžiosios katės…
Man labai norisi lietuvišką blogosferą palyginti su Kauno zoologijos sodu. Blogeriai – gyvūnai. Žiūrovai – komentatoriai.
Tad kokie gi tie gyvūnai? Beždžionės įžūliai  rodo savo šikną – žiūrėkit žiūrėkit! Va dar ir viešai pasikasysiu! Žiūrėkit! Ei, ei ei, nenueikit, žėkit kokia rožinė šikna!
Liūtas drybso išdidžiai. Aš čia svarbiausias, aš nuostabiausias, aš geriausias.
Meškutė nuolatos daranti tik tai, kas visiems patinka. Ir paploja ir pašokinėja. Tik žiūrėkit, tik sausainiukų duokit! Aš dar ir šitaip moku, ir anaip.
Ruoniai visiškai nesikuklindami viešai poruojasi. O kas jiems. Jie nori ir tai daro. Nepatinka – nežiūrėkit.
Prie žirafos narvo visada pilna žmonių. Garbėtroška išdidžiai tiesia galvą ir leidžia ją pamaitinti. Ji žino, kad yra nuostabiausias sodo žvėris.
Ir pilna statistų – ožkyčių, žuvyčių, antyčių, kurie yra, bet jei nesirodytų tai niekas neišeitų iš zoologijos sodo nusivylęs.
Ir yra žiūrovai. Zoologijos sodo lankytojai. Jie vaikšto nuo vieno prie kito, kalba, rodo pirštais, sprendžia, kuris gyvis yra įdomesnis, prie katro verta ilgiau stabtelėti.
Žiūrovai turi vieną bendrybę. Jie nusipirko bilietus. Bet kokie skirtingi! Vienas mandagiai pakalbiną žirafą. Kitas paerzina vilką. Trečias fotografuojasi prie kupranugario. Penktas mėto bananus beždžionėms. Ir dar yra tie piktybiniai. Jie gali mesti išgertos macdonaldo kolos indelį. Nes ten dar pakankamai ledo ir skaudės. Jie spardys užtvaras, lips per tinklus. Nesilaikys jokių sodo taisyklių. Miegantį liūtą apmėtys akmenimis – stok ir riaumok, aš pinigus sumokėjau!
Ar sodo administracija turėtų tokius lankytojus toleruoti? Visi gi lygūs ir visi turi savo nuomonę. Jie atėjo kartu su kitais lankytojais ir ko čia prie jų kabinėjamasi? Argi nėra čia laisva šalis? Jei liūtui nepatinka akmenys, tegu eina į narvo gilumą? Suerzino vilką? Tegu lenda sau į būdelę ir nekiša nosies!
Mūs blogosfera labai panaši į zoologijos sodą. Ypač komentatoriais. Ypač tais, kuriems reikia priminti, kad nepaisant to, kad turinys viešas ir prieinamas visiems, dar nereiškia, kad jis gali elgtis taip, kaip jam patinka. Ir dar piktintis, kai užerzintas liūtas įkanda į ranką. Tą ranką, kurios jis neturėjo pasiekt.

Savimyliškas konkursėlis arba dovanoju knygų

O kodėl gi ne. Kaip tik turiu čia tokių knygų, kurias perskaičiau ir daugiau to nedarysiu. Ketinau parduot, bet galvoju, kad galiu ir padovanot. Bet negi imsiu ir dovanosiu taip vat  ir šiaip. Neee, aš padarysiu, kad man būtų įdomiau. Tad paskelbsiu gi aš konkursėlį. Paprastas tokis. Čia prirašysiu klausimų, o jūs man prirašykit atsakymų. Komentaruose. Bet jei jau labai labai labai labai kuklinatės tai parašykit emailą (kontaktas dešinėje). Bet jei laimėsit, tai žinokit apie tą meilą papasakosiu 🙂
Ai, tai prieš tai sugundysiu. Ką gi dovanosiu? Kaip jau minėjau – tris knygas. Gal po vieną, gal visas tris vienam. Čia priklauso tik nuo to kiek jūsų atsakymai man patiks. Ir kiek gi žmogiukų dalyvaus. Knygos skaitytos. Tai yra dėvėtos. Bet tvarkingos. Jas gi aš išsiųsiu paprastu paštu. Išskyrus tuos, kuriuos pažįstu asmeniškai. Mat konkursas neturi punkto “draugai, giminės ir meilužiai dalyvauti negali”. Na arba susitarsim kaip nors jau dėl atsiėmimo.
Tad turbūt jau užknisau, o vis dar nepasakiau kokios knygos. Prašau:
1. Rėjus Bredberis “Pienių vynas”
2. Michaelis Endė “Momo”
3. Vladimir Sorokin “Ledas”
Nu tai, ką. Ne tokios ir blogos? Įvairiems pomėgiams. Jūs jau kai dalyvausit tai surašykit eilės tvarka, kokios knygos labiausiai norėtumėt.
Ok, tai dabar konkursas 🙂
1.  Žmonės, kurie skaitote visus mano prieinamus blogus, klausiu jūsų, kodėl tai darot? Nes jums įdomu KĄ aš rašau, ar nes jums tiesiog įdomu, kad AŠ rašau, tai yra mane sekiojat:). Žmonės, kurie neskaito mano visų prieinamų blogų, kodėl gi jūs neskaitot?
2. Papasakokit man, mielieji, kokie jūsų manymu yra mano trūkumai. O jei galvojate, kad tokių nėra, tada sufantazuokit :).
3. Papasakokit man, kodėl jūsų manymu aš buvau nustojusi rašyti Niekiviskmėjinėjimus. Tiems, kas tokio fakto nežino: daugiau nei metus šito blogo nebuvo, o tada jis vėl atsirado ir yra tęsiamas nuo tos pačios vietos, kurioje buvo dingęs :).
4. Parašykit man, kaip jūs įsivaizduojate standartinį mano rytą, eilinę darbo dieną.
5. Parašykit penkis faktus apie mane, kuriuos manote žiną (pvz., Salomėja šiais metais perskaitė daugiau nei 100 knygų, arba Salomėja vakarais mėgsta žiūrėti žinias per TV). Jei nieko nežinot – fantazuokit. Linksma gi.
Kaip ir užteks, ne kas per daug, tas į kūną, ar ne? Atsakymų ilgis neribojamas, tačiau ribojamas trumpis. Norėčiau, kad kiekvieno punkto atsakas turėtų bent 10 žodžių. Čia ne prievarta, bet smagu gi, kai yra ką paskaityti. Konkursas pasibaigs spalio 31 d. Laimėtojus paskelbsiu lapkričio 1 dieną.
Beje, numačiau galimybę, kas bus jei neatsiras dalyvaujančių. Čia jums ne “like” feisbuke paspaust, čia daryt kažką reikia! Todėl gali nesusidaryti darančių. Tada aš tas knygas tiesiog parduosiu ir nusipirksiu kokią nors kitą 🙂 Xa xa! Tai pradedam!
P.S. Pasidalink su draugais! Knygos yra geras daiktas.

Ogi šiandien pagirioms (ačiū, mano mieliausieji, kad atėjot ir pasenėjimą paminėjot) pasikinkėm žirgus ir numynėm lyg Trakų. Per gariūnus ir Lentvarį pirmyn, per Kariotiškes ir Kauno plentą atgal. Nekenčiu važiuot per miestą. 5 didmiesčius praeitą mėn. apturėjau, o Vilnius man vistiek baisus baisus.
Bet buvo smaguva. Kibinai Kibinlare tokie pat skanūs. Kaip visada. O gamtos spalvos! Kokios spalvos. Fotiką kaip tyč pamiršom, tad galvoje nenufotografuotų nuotraukų krūva.

O šiandien jau įjungė šilumą! Woohoo!

Šiandien rašiau G., kad grįždamas paprašytų ko nors, kad nu gal jau įjungtu. Jis man sakė, kad nieko nesutiko, bet turbūt melavo.
Vakar aš tapau vyresnė, reiškiasi ir protingesnė 😛
Ir galvoju, kad šiemet man labai nuskilo negauti dovanų to ko nenorėčiau. Woohooo! Viena labai miela dovana aš ir pasigirsiu. Nors niekada nemėgau e-atvirukų, šitas toks mielas, kad turbūt perkelsiu į realybę, o kol kas gi puošia mano darbalaukį (ačiū ačiū autoriui, kurio turbūt nereikia pristatyti nei vienam Katino Kęsto gerbėjui)(ir aha, mano darbalaukyje visada tuščia. Tik “recyclebinui” leidžiu ten tupėt):

Na ir viskas dar nesibaigia, vaikai, ar ne? Švęsti gi reikia ilgai ir linksmai! Susimatysim.

Apsinuodijimas

Bloga nuotaika tai lyg nuodai. Iš pradžių susitelkia tik ties vidinio namuko slenksčiu.
Po to kyšteli koją.
Po to jau, žiū, stovi abejomis.
Pasidairo. Pradeda liesti visus daiktus. Vidinius paveikslus, nematomomis seilėmis aptaško kilimus, nupėdsakuoja baldus. Stoviu išpūtusi akis ir stebiu vis didėjantį siautulį. Bandau sutramdyti. Siūlau atvirumo arbatos. Apdovanoju abejinga tyla. Apšaukiu vos girdimais žodžiais. Slepiuosi už Nematomo nugaros.
Po to išdrąsėju.
Supykstu. Ir pradedu jausti, kaip apsinuodijimo sukeltas šlykštumas praeina. Stumiu blogą nuotaiką atgal prie durų. Tuo pačiu greitai nuvalau jos pirštų antspaudus, barstau kilimų valymo miltelius pėdsakams ištrinti.
Ji gūžiasi.
Traukiasi.
Lėtai.
Nenoriai.
Kartais vis randa landą. Įsitvirtina grindų plyšelyje. Įsikabina į lentynas. Bando slėptis knygų puslapiuose.
Randu.
Naikinu.
Varau. Kartais paglostydama, įkalbinėdama. Kartais pikčiau. Ir štai mes jau tarpduryje. Ir tik jausdama pergalę klausiu: „ko čia atsibeldei“. Ji nusuka akis. Nuodai. Užtrenkiu duris. Keturis kartus pasuku užraktą. Liko nemalonus įsibrovimo jausmas.
Pamerksiu gėlių.
Uždegsiu židinį.
Iškepsiu pyragą. Išblės. Kviečiu tave pas mane.

Citrina su cukrumi

Kac kac kac. Šypsaisi. Ir vėl aš nežinodama, kaip gi kreiptis, kviečiu kačių kalba. Kaip kengūrą, kaip šunis, kaip voverę miške. Kac kac kac, nuotaika puikioji!
Sukasi dainos, melodijos, vaizdai. Ir katinas šalia kojų. Irgi sukasi. Ir mintys. Sukasi. Apie tai. Kas aš ir kodėl. Kam aš ir kur link. Kaip visada. Tau sau man.
Galiu šypsotis. Galiu verkti. Galiu šypsotis ir verkti vienu metu. Galiu sapnuoti žmones, kuriuos kadaise sutikau. Ir lygiai taip pat tuos, katrie dar tik kada nors pasipainios kelyje. Galiu pasiekti. Galiu šaukti. Galiu miegoti visą dieną. Galiu. Ar ne?
Nykštukų choras išdrikusiai traukia dainą. Tą pačią, kur “ai vil survaiv”. Medaus? Citrinos? Druskos? Pipirų? Nežinau! Tai imk pomidorą. Tada. Po velnių!

Rudenio (būtent taip) nuotaikos

Mano kompiuteris visada mėgo rodyti ožius. Pvz., dabartinis jo kaprizas yra neįsijungti iš pirmo karto, kai yra to prašomas, bet neprijungtas prie elektros. O jei įsijungia – rodo įdomų laiką. Pvz., šiandien jam yra gūdūs 1601 metai. Na nieko, jei kartais esu apšaukiama ragana, vadinasi ir mano PC galima keliauti laiku.
O šiandien įsigijau  stiliaus nuodėmę – ugs (ar kaip ten) tipo batus. Pribloškė jų lengvumas ir patogumas. Ir px man madisčių nuomonės.
O vakar. Gi vakar gavau krūvą pirmų gimdienio dovanų. Tarp jų vienas iš šių daiktų.  Ajajaj, kaip gerai.
O šiandien… Pasivaikščiojom po partizanų parką Ukmergėje ir nusprendėm, kad nugi visai  gražu yra ant tos nabagės Lietuvos.
O mano mamos katinas ne tik pieną laką iš miniatiūrinio puodelio (Tik!). Tas puodelis dar stovi ant miniatiūrinės lėkštelės. Vat