Esat buvę Kauno zoologijos sode? Po to kai praeina murmesys apie “blogas sąlygas”, aptriušusius gyvūnus, po to… Po to pamatome kažką įdomaus. Bėgioja zebriukai, tingiai miega didžiosios katės…
Man labai norisi lietuvišką blogosferą palyginti su Kauno zoologijos sodu. Blogeriai – gyvūnai. Žiūrovai – komentatoriai.
Tad kokie gi tie gyvūnai? Beždžionės įžūliai rodo savo šikną – žiūrėkit žiūrėkit! Va dar ir viešai pasikasysiu! Žiūrėkit! Ei, ei ei, nenueikit, žėkit kokia rožinė šikna!
Liūtas drybso išdidžiai. Aš čia svarbiausias, aš nuostabiausias, aš geriausias.
Meškutė nuolatos daranti tik tai, kas visiems patinka. Ir paploja ir pašokinėja. Tik žiūrėkit, tik sausainiukų duokit! Aš dar ir šitaip moku, ir anaip.
Ruoniai visiškai nesikuklindami viešai poruojasi. O kas jiems. Jie nori ir tai daro. Nepatinka – nežiūrėkit.
Prie žirafos narvo visada pilna žmonių. Garbėtroška išdidžiai tiesia galvą ir leidžia ją pamaitinti. Ji žino, kad yra nuostabiausias sodo žvėris.
Ir pilna statistų – ožkyčių, žuvyčių, antyčių, kurie yra, bet jei nesirodytų tai niekas neišeitų iš zoologijos sodo nusivylęs.
Ir yra žiūrovai. Zoologijos sodo lankytojai. Jie vaikšto nuo vieno prie kito, kalba, rodo pirštais, sprendžia, kuris gyvis yra įdomesnis, prie katro verta ilgiau stabtelėti.
Žiūrovai turi vieną bendrybę. Jie nusipirko bilietus. Bet kokie skirtingi! Vienas mandagiai pakalbiną žirafą. Kitas paerzina vilką. Trečias fotografuojasi prie kupranugario. Penktas mėto bananus beždžionėms. Ir dar yra tie piktybiniai. Jie gali mesti išgertos macdonaldo kolos indelį. Nes ten dar pakankamai ledo ir skaudės. Jie spardys užtvaras, lips per tinklus. Nesilaikys jokių sodo taisyklių. Miegantį liūtą apmėtys akmenimis – stok ir riaumok, aš pinigus sumokėjau!
Ar sodo administracija turėtų tokius lankytojus toleruoti? Visi gi lygūs ir visi turi savo nuomonę. Jie atėjo kartu su kitais lankytojais ir ko čia prie jų kabinėjamasi? Argi nėra čia laisva šalis? Jei liūtui nepatinka akmenys, tegu eina į narvo gilumą? Suerzino vilką? Tegu lenda sau į būdelę ir nekiša nosies!
Mūs blogosfera labai panaši į zoologijos sodą. Ypač komentatoriais. Ypač tais, kuriems reikia priminti, kad nepaisant to, kad turinys viešas ir prieinamas visiems, dar nereiškia, kad jis gali elgtis taip, kaip jam patinka. Ir dar piktintis, kai užerzintas liūtas įkanda į ranką. Tą ranką, kurios jis neturėjo pasiekt.
Labai geras teisingas ir įžvalgus įrašas. Ir tinka ne tik blogosferai, bet… Labai ir “gyvatynams” tinka
Fainos metaforos, Salomėja ir taiklūs pastebėjimai.
Tik va dar pagalvojau, jog kai kuo blogosferos gyventojai labai skiriasi nuo zoo sodo gyvūnų – jie štai kada panorėję gali imti ir išeiti iš savo narvo. Net panorėję jį visą narvą gali nušluoti nuo žemės paviršiaus arba tiesiog užrakinti, o kartais ir paliekti atvirą su viltimi sugrįžti.. O tuomet patys ramiai vaikšto po sodą apžiūrinėdami kitus “žvėris”.
Priimu atskaitos tašką, nors tai ir tėra vienas iš daugelio pažįstamų varjantų. Tiesiog gerbiu požiūrį. Manau, paliesta nemažai atspalvių: nuo žmogaus “hegemonijos” kitų gyvių atžvilgiu iki “demokratijos” bei “laisvos rinkos”, zoo rezidentų, administracijos ir klientų/žiūrovų loginiuose ryšiuose… Privalu paisyti zoo “kodeksų”, pasirinkus sociumą. Antraip – kam zoo? Yra miškai, okeanai, dangus, kalnai. Be kodeksų. Ir be narvų… Sorris, jei kas buvo ne taip. Lenkiuosi ir… Sayonara.
Įdomiai