Žiema. Nykštukai. Knygos

Labas,
tai ar lauki Kalėdų? Kiekvienais metais aš to klausiu. O mano pačios atsakymas kasmet vis kitoks. Šiemet aš laukiu. Ir tam nėra jokios priežasties. Tiesiog retai išeinu lauk ir nematau to visiems nepatinkančio šurmulio. Kas rytą vis pažiūriu per langą: vėl prisnigo, ak. Ir laukiu laukiu.
Žinok, tie mažieji mano nykštukai ir vėl siautėja. Ištisai erzina katę. Negana to pavogė mano patį gražiausią atviruką. Su Muminukais raudoname fone. Įtariu puošia savo mažus namučius Kalėdoms. Tikiuosi grąžins. Juk peiliuką kadaise partempė atgal.
O šiaip aplinkui dedasi keisti dalykai. Savo sveikatą investuoju į dalykus, kurie to net neverti. Sutikti žmonės neįdomūs, pokalbiai banalūs. Ir vis dar skaitau Murakamį. Šį kartą “Norvegišką Girią”, kuri pasirodo begalo erotiška. Hm. Buvau pamiršusi. Bėda ta, kad Jo knygos mane paneria į kažkokią povandeninę erdvę, kur garsai kitokie, o vaizdai ryškesni. Po to naktimis nesibaigia sapnai, o aš nebegaliu rytais prabusti.
Šiemet nė karto nekilo mintis ieškoti rogučių ir kalniukų. Gal porą metų neišpildyti norai (taip kaip norisi) tiesiog  eina ir praeina. O kuo juos pakeisti? Ar tai žiemos miego požymis: internetas valgis miegas? Ir vis dėl to aš laukiu Kalėdų. Gal dėl to, kad jos man tapo simboliu, nuo kurio aš vėl skaičiuoju gyvenimo dienas. Sukaks pora metų.
Ruoškis. Mes dar pasiausime. Kitaip nei pastarosiomis dienomis vertė aplinkybės. Savaip.  Iš tikrųjų. Su aistra.
Iki.
Salomėja

Eilinės turinio vagystės

Kad ir šeštadienis, bet atidirbti už vakar dienos pravaikštas tenka. Rašau naujienas, o  po poros valandų užmatau savo tekstą blogeriai.net. Ten, kur jo neturėtų būti. Tiksliau – tinklaraštyje (ar agregatoriuje, ar kas tai bebūtų tas, kuris septintoku prisistato) -blog.topzone.lt/itech
Pasinagrinėju toliau – ne tik šiandienos darbas nuripintas. Tai jau daroma seniai. Kadangi žinutės ne vien mano, spėju, kad vagia ir dar iš kažko. Ko? Kas žino. Linkų gi nėra.
Aišku, parašiau laišką su prašymu ištrinti vogtą turinį. Jei ne, tai jau bus nebe mano reikalas 🙂

Spėkit ar aš mėgstu šokti?

Tik vienu kai aplanko ta mistinė nuotaika ir basakojė ragana sukasi po kambarį. Dar mėgčiau (gal) su mylimu vyru šokti lėtą šokį tamsoje: namie, miške, ant kalno, upėje, prie jūros.
Atspėjot. Nemėgstu. Negaliu pakęsti tokių vietų, kur merginos šoka rateliu ir vaidina, kad joms linksma. Niekada nerodau norų šokti. Ir kas, kad net šeštadienį, kol kiti rūkė, kažkoks jis bare kvietė šokt. Ne. ne ne.
Nors tango. Tango norėčiau šokti. Ir dabar, visą dieną skambant tango muzikai aš rūkau pypkę ir skaitau Murakamį. Nes jį skaityti – tas pats, kas šokti. Tango.

Sniegas.

Nuolatos prisninga į galvą. Nuo karštų smegenų tirpsta snaigės ir teka upeliais į vidų. Nurimus užšąla ir gelia. Baisiausiai. Ir vis galvoju galvoju galvoju, kaitindama smegenis. Bandydama atitirpti. Kas aš? Ir šiuo metu laiku, prieš šventes ir naujus pažadus. Aš noriu būti paprasta. Mergina, o ne draugas. Draugė, o ne pažįstama. Kūrėja, o ne galvotoja. Jis tirpsta, glamonėja tarsi šalti pirštai. Ieško kelio. Galiausiai išgaruoja.

Snieginis nestabilumas

Labas,
turbūt buvau tave pamiršusi ir seniai jau nerašiau. Ak, žinai, tas snieginis nestabilumas. Vieną dieną man sniegas patinka, kitą jau nebepatinka, trečią ir vėl patinka, o šiandien aš jo pakęsti negaliu. Kas galėtų mylėti sulytą pliurzą? Šį rytą teko keltis anksti. 7.15. Ko gero pirmą kartą per kokius metus. O gal ir ne. O darbo biržoje konsultantė pavadino mane labai protinga moterimi. Aš jai nusišypsojau. Būsiu tas dienos lankytojas, kuris šypsosi. Cha. Šypt. Miau.
Savaitgalį buvom anam gale. Sugedo mašina. Ieškojom šroto. Visada man labai patinka tas momentas, kai pasinaudojame maksimos knygų skyriumi. Kam? Kad žemėlapyje pasižiūrėtume kur yra reikalinga gatvė. Ja ja, taip jau būna tiems žmonėms be džipiesų ir kitų navarotnų daiktų. O toliau viskas ta pačia vaga: panika, kad jau reikia gaminti dovanas, o tingu tingu. Bet aš laukiu Kalėdų. Visada laukiu. Ir esu viena tų, kuriems jos tiesiog patinka tokios, kokios yra. Lyja ar sninga, sukomercinotos ar romantiškos. O koks skirtumas. Paniūniuokim Murakamio dvasia. Ate.
Salomėja

Neturi žmonės ką veikt?

Ar teko kada nors susidurti su situacija, kai kaži ką sugalvojate, kaži kuo norite užsiimti, esate kupinas entuziazmo, pasipasakojate, o kas nors nusodina nekaltais žodžiais “neturi tu ką veikti”…
Man yra tekę. Ir ne kartą. Tik sumąstyk ką nors įdomesnio ir iš karto “neturi ką veikti tu, ar ką?”. Va net “panelė.lt” turi įdėjusi tą straipsnį apie mano tryliktus namus, kur kadaise žurnale spausdino. Ir iš karto komentaras “toks jausmas kad zmones neturi ka veikti;DDDDD koks zvengas;DDDDDDDD”
Bet gi. O tai ką veikia tie, kurie turi ką veikti. Man labai smalsu. Nes aš tai tikrai neturiu. Esu bedarbė=turiu daug laiko visokiems niekams. Esu kūrybiška ir susigalvoju nieko nekainuojančių veiklų. Nesu labai kruopšti, todėl man nelimpa rankdarbiai (ne tik dėl kruopštumo, bet ir šiaip man nepatinka krapštinėtis), kuriais daugelis užkiša vakarus ir dienas. Televizoriaus žiūrėjimo aš veikimu nevadinu. Kaip ir interneto naršymo iš tingėjimo. Bet gi tame pačiame internete galima kažką įdomaus veikti. Kaip ir televizoriuje (kurti laidas, dalyvauti visokiuose pokalbiuose ir pan.).
Tad atsakykite tie, kurie bent kartą pagalvojote apie ką nors “nu ir neturi jis gi ką veikti”, ką gi veikiat? A? a?

1200

Ironija man atrodo galinga priemonė tikrovei nukenksminti.

Sako, vienos knygos, kurios neįmanoma skaityti, autorius (Enrique Vila-Matas).
Bet ištikrųjų. Kai pastebi, kad pernelyg dažnai pradedi ironizuoti, arba nutylėti idant kiek ciniškai ko nors neleptelėtum, reikia apsidairyti. Žvilgsnį užmetus matosi, kad tikrovėje yra kažkas negero, pavojingo, nuo ko iš karto šiaušiasi spygliai.