Labas,
turbūt buvau tave pamiršusi ir seniai jau nerašiau. Ak, žinai, tas snieginis nestabilumas. Vieną dieną man sniegas patinka, kitą jau nebepatinka, trečią ir vėl patinka, o šiandien aš jo pakęsti negaliu. Kas galėtų mylėti sulytą pliurzą? Šį rytą teko keltis anksti. 7.15. Ko gero pirmą kartą per kokius metus. O gal ir ne. O darbo biržoje konsultantė pavadino mane labai protinga moterimi. Aš jai nusišypsojau. Būsiu tas dienos lankytojas, kuris šypsosi. Cha. Šypt. Miau.
Savaitgalį buvom anam gale. Sugedo mašina. Ieškojom šroto. Visada man labai patinka tas momentas, kai pasinaudojame maksimos knygų skyriumi. Kam? Kad žemėlapyje pasižiūrėtume kur yra reikalinga gatvė. Ja ja, taip jau būna tiems žmonėms be džipiesų ir kitų navarotnų daiktų. O toliau viskas ta pačia vaga: panika, kad jau reikia gaminti dovanas, o tingu tingu. Bet aš laukiu Kalėdų. Visada laukiu. Ir esu viena tų, kuriems jos tiesiog patinka tokios, kokios yra. Lyja ar sninga, sukomercinotos ar romantiškos. O koks skirtumas. Paniūniuokim Murakamio dvasia. Ate.
Salomėja