Niekiviskmėjinėjimai

Žiniasklaidoje dažnai pasirodo vienas kitas straipsnelis apie tai, kaip nesiseka elektroninė prekyba Lietuvoje. Rauda visi, kad dirba nuostolingai, niekas neperka, vis dar labiau vertina tikras parduotuves ir pan.

Na ką aš žinau. Užsimaniau kokios nelabai brangios planšetės. Būtų gerai su android 4, ne mažiau nei 512RAM, o visa kita, tai jau skonio ir kainos reikalas. Iš kiniečių siųstis nesinori, nes nesinori su muitinėmis terliotis. Kur daugiau rasti tokią 2-3 šimtus kainuojančią nežinau. Galvoju pasidairysiu Lietuvoje. Dairausi. Prisidairiau.

Mieli elektroninių parduotuvių savininkai. Kodėl jums atrodo, kad aš jau bėgsiu ir pirksiu prekę su tokiu išsamiu aprašymu. Jau taip aišku aišku pasidaro, kad ir perku iš karto! Jeigu Jūs mane išvarote į google ieškoti prekės specifikacijų, tai jau atleiskite, aš pamiršiu, kaip iš googlės pas jus sugrįžti. Dar geriau, radau parduotuvių, pvz., varlė, kur net paveiksliuko nėra. Tiesiog mano svajonė yra ateiti ir nusipirkti daiktą, kuris atrodo tip top kaip Varlė.lt logotipas, tik pilkas 🙂

Šiandien vienas komentatorius klausia: “odieve, kiek jums, vaikai, metų?”. Mat aš drįsau pasakyti, kad “Žiedų valdovas” man nuobodus ir ištęstas. Kadangi esu graži moteris, tai galiu pasakyti – 29 metai.  Šiaip jau beveik ir 30, lauksiu dovanų spalio 13 dieną.

Atsirado tas komentatorius tada, kai “Tyto Alba” savo feisbuko sienoje įdėjo linką į tą įrašą. Mieloji leidykla galėtų ir kokią knygą padovanoti. Pvz., “Lanko viešpačiai” už tą išsilavinusių skaitytojų drabstymąsi purvais vien dėl to, kad aš turiu nuomonę.

Tas pats komentatorius rašo toliau: “Tolkien’as gali nepatikti, galit jį ignoruoti, bet susimildami nerašykit, kad “Žiedų valdovas” yra nuobodus ir ištęstas”. Ir čia man labai įdomu. Kodėl gi jis (Tolkienas) gali man nepatikti, bet pasakyti štai to aš negaliu. Ar tik neprimena mokyklos, kur mums visiems turėjo patikti “Anykščių šilelis”, “Metai”, “Marti”, “Gyvenimas po klevu”, “Hamletas”, “Altorių šešėly”, Homero šedevrai (šių tai beveik niekas neskaitė, bet galvomis linkčiojo – labai puikus kūrinys). Vieni patiko, o kiti ne. Bet patikti turėjo visi. Argi ne keista?

Vadina mane neišprususia komentatorius. Kitas komentatorius feisbuke sako kažką apie mano išmintį nelabai gero. Kaži kodėl? Taigi aš pakankamai turiu žinių kodėl “Žiedų valdomas” toks geras, kodėl jis patinka, kuo jis papirko savo gerbėjus, kiek daug pasekėjų turi iš šiaip kokia stipri jo vardo galia. Tai kas blogai? Gi ne kokia kvailelė iš vienkiemio, kuriame neprieinama jokia informacija, palėpėje atkapsčiusi nežinomo Tolkieno knygą ir rėkianti, kad nuobodu.

Jeigu mes visada tylėsime, tai kas čia gero bus? Man neskanu ikrai, bet gi pasaulis dėl jų svaigsta. Man nepatinka Tolkienas, nors pasaulis dėl jo svaigsta. Negaliu pakęsti juodos spalvos drabužių, nors maža juoda suknelė yra tokia pati klasika, kaip “Karas ir taika”. Bet juk tai tik mano nuomonė. Tačiau perskaičius man adresuotus komentarus pradeda atrodyti, kad mano nuomonė yra reikšminga. Tų dalykų gerbėjai tarsi sunerimsta. Jų dievukas kažkam nepatiko? Tai gal dar ir dar ir dar kam nors nepatinka? O tada pakels ranka tiek daug žmonių, kad teks suabejoti ar dievukas tikrai vertas olimpo? Ai, geriau nubraukti pora skaičiukų nuo blogerio IQ ir ramiai miegoti.

Mielieji, klijuoti kvailio etiketę tiems, kurių nuomonė nesutampa yra įtartina. Nes tada kažkaip gaunasi tik “mes” ir “kvailiai”. Tikrai nėra viskas taip paprasta. Ir gyvenime artimiesiems kartoju, kad ne visi yra lochai, kuriems ta etiketė klijuojama :).

Žinote, blogeriai čia vis karksėjo kaip varnos. Angry birds, angry birds. Mėtėsi saldainiais vienas į kitą, o aš sėdėjau ir pavydėjau, kol ragatkė nebuvo nukreipta į mane. Laura atšovė saldainių ir man. Reklaminė akcija puiki, nes aš jau seniai esu užsimaniusi šių saldainių. Neperku guminukų dažnai. Bet va buvau užsinorėjusi.

Vienintelis keistas dalykas: kodėl pristatyti vieną dėžutę reikia net trijų skambučių. Paskutinis buvo toks: stoviu jūsų kieme, kur eit? Matau per langą. Stovi kieme. Niekur neina. Hm. Na aš jei būčiau kurjeris tai turbūt eičiau prie reikalingu numeriu pažymėto namo ir spausčiau reikalingu numeriu pažymėtą domofono mygtuką. Bet aš nekurjeris. Aš tik Salomėja.

O saldainiai? Saldainiai skanūs. Smalsu buvo tuos juoduosius išragauti. Patiko. Tokie kitokie, bet vistiek anyžiniai. Jei “Angry Birds” guminukų kaina bus konkurencinga, tai tikrai tais retais atvejais kai jų (guminukų) užsimanau – pirksiu tokius. O ir patraukliau už kirmėles visokias. Tradiciniai meškiukai jau nusibodo.

 

 

Žino žino. Žino, kad namų tvarkytoja neturėtų lupti didelių pinigų, nes gi poniutė tvarkytoja tada uždirba daugiau nei poniutė samdytoja. Piktinasi čia poniutės forume, paskaičiavusios, kad jei valytoja už tam tikrą sumą dar kelis namus apiena tai uždirba daugiau už jas. O man gulasi natūralus klausimas: tai kas kaltas? Ar valytoja kalta, kad poniutės nesugeba namų susitvarkyti ir dar mažai uždirba? Aš manau, kad ne į kitus reikia žiūrėti, o skaičiuotis kiek pats esi vertas. Moka per mažai? Daryk kažką, kad mokėtų daugiau. O jei nesiseka, tai bent įvertink tada pridėtinę vertę. Ar išmoksti ko nors darbe? Už pusę metų universiteto kurso žmonės moka apie 2000 litų. Už metus apie 4000lt. Gal dabar ir daugiau. Bet po metų retas kuris gali dirbti tai ką mokosi. O po metų darbovietėje? Ne vienas jaučiasi geresnis specialistas nei prieš metus. Vadinasi ir vertė pridėtinė didesnė nei 4K.

Žmonės piktinasi ir nuomos skelbimais. Štai Dinai kliūna tai, kad skelbimuose rašo, kad kieme rasite vietos savo mašinai, o iš tiesų neranda. Nes kaimynai anksčiau iš darbo grįžę tą vietą užima. Ir dar yra tokių, kurie drįsta stovėti pusę metų vienoje vietoje. Nuėjau ir paskaičiavau. Mūsų kieme telpa 14 automobilių normaliai ir dar kokie keturi “antru aukštu”, kur jau tenka palikti telefono numerį už stiklo. Taip pat gatvėje į nemokamas vietas (nes šiaip gatvėje pagrinde mokamos vietos, galima gauti vienai mašinai leidimą nemokamai statytis, bet na… tingime) dar galima sutalpinti apie 10 mašinų. Bet tik vakare. Nes dieną okupuoja biurai ir kolegija. Studentai, tiesa, ir kiemą prikiša. Neturime šlagbaumo. Ir šias vietas kieme dalinasi 4 namai. O gatvėje ir daugiau namų. Ir ką? Aš skelbime rašyčiau, kad visada rasite vietos savo automobiliui, nes per 1,5 metus tik kokius du tris kartus teko statyti mašiną kažkur toliausiai, kažkur svetimuose kiemuose vos ne kitame kvartale.
O ir piktinimasis dėl kainų gana juokingas. Čia gi tų žmonių namai. Nori ir nuomoja už 100 lt prabangų butą, nori už 1000 lt nuomoja šiknaskylę. Kai pagalvoji tai tie 800 lt nuomotojui ne milžiniškas pelnas. Greičiausiai visus sumoka už to buto kuriame gyvena komunalinius ir milijono nekrauna. Aš irgi gerai paskaičiuočiau. Pripažinkime, kad net didžiausios skylės su apgriuvusiais pečiais ilgai tuščios nestovi.

Dar žmonės visada žino, kad visiems privalu skaityti angliškai ir rusiškai. Nes mano šiukšlynėlyje labai jau dažnai ateina protinguoliai ir pasakyti, kad va šitą knygą tai būtinai reikia skaityti tik originalo kalba ir ne kitaip. Ir dažniausiai tai būna anglakalbio arba rusakalbio rašytojo veikalas. Niekas nesakė, kad kokį Murakamį ar Markesą, ar net Gombrowicz’ių geriau originalia kalba įveikti. Tas pats ir su elektroninėmis knygomis. Tik pasakyk, kad nėra lietuviškų knygų už priimtiną kainą, legalių, tuoj subėgs visi pasakyti, kad gi pilna nemokamų, kam piratauti. Kai klausi kurgi jos, tai pasirodo ir vėl angliškos arba rusiškos (bet tos dažniausiai piratinės). Ne prancūziškos, ne vokiškos, ne norvegiškos…

Gerai, kad žmonės žino kaip gyventi. Tik labai jau pikti tie žmonės.

Delfi naujienų portalas mane stebina savo negatyvu. Tai yra visai nestebina, nes delfis gi yra tas portalas, kurį visi linksniuoja neigiamuose pokalbiuose. Na bet vistiek. Skaitau aš vis apie olimpiečius. Ir ką delfis? Vis:

nepasisekė – nepateko;
nepasisekė – neužėmė;
susimovė;
neįveikė;
ir t.t.

Kai tuo tarpu lietuviai taip gerai varo. Įskaitant ir krepšininkus. Nes pasaulis didelis, o aštunta vieta tai ne kažkokia šikna. Toks jausmas, kad rašyti ten pradėjo ne darbuotojai, o etatiniai komentatoriai.

Prie Gedimino pilies kalno. Ant suoliuko. Skaitome knygas. Viduryje suoliuko. Nes vienoje pusėje krūva mėšlo (policininkams negalioja taisyklė susirinkti savo gyvūnėlių (ar žirgas, kaip ir šuo yra kolega?) kakas). Kitoje pusėje nėra kelių suoliuko lentų. Todėl viduryje. Ir vienu metu mus apspinta pagirioti krepšinio fanai. Sutupia ant suoliuko abipus. Su šalia prisėdusia mergina liečiamės alkūnėmis. Iš to supraskite, kad tarpas nedidukas, į asmeninę erdvę jau įžengta. Ir čia pasirodo dar vienas fanas kalbantis telefonu. Jis tiesiog kalbėdamas įkiša užpakalį į tą tarpą. Veik ant kelių. Šiaip jau nemalonu, kai 30 laipsnių karštyje prie manęs glaudžiasi visai ne mano skonio tipas ir dar rėkia telefonu.

Maistas. Mėgstame Kijevo kotletus. Bet nė karto nebandėme jų gamintis. Perkame parduotuvėje. Regis, o koks skirtumas ar Maxima, ar Iki, ar Rimi, ar… Bet pasirodo yra. Parnešė brangusis Ikiukinį kotletą tai prapjoviau ir nevalgiau. Vištos nerasta, tik kažkoks popierinis maltinis primenantis žuvies pirštelį. Tuo tarpu maksiminis kotletas bent jau panašus į vištienos file produktą ir yra skanus.

Daugiau kaip ir nieko naujo.

Mūsuose nuo pat pradžių nebuvo “tavo” ir “mano” pinigų (ankstesnių mano santykių metu buvo “tavo”, “mano” ir “mūsų”). Labiau gal buvo “tavo” ir “mano” darbdavys. Dabar gi kai dirbame ten pat ir be jokių darbdavių, tik su klientais, tai to “mano” ar “tavo” visiškai neliko. Šiandien iš vienos piniginės į kitą perkeliame banknotą ir aš juokais sakau, kad pasistengsiu neišlaidauti nebent kelią pastos batai ar tašė. O jis man sako, gi labai nesivaržyk, nes šiaip man keli nerimą.

Juokingoji dalis yra ta, kad kai aš ko nors noriu, tai jis turi vos ne jėga mane įkalbinėti nusipirkti, nes aš visada galvoju “o gal man nereikia…”

Pagaliau turiu naują kompiuterį. Senam jau daugiau nei 4 metai. Per tris metus garantinio, buvo tiek kartų ir taisytas. Ir po to taisytas taisytas taisytas. Dar ankstesnis mano barabončikas nebuvo gedęs, todėl naujas gedimas man sukeldavo šoką.

Ankstesnis mano kompas buvo iš tos daugelio rekomenduojamos gamintojos. “Pirk Dellą, jie tikrai geri ir duoda 3 metų garantiją, čia tau ne koks HP”. Ir dar gi buvo iš brangiųjų. Tada mokėjau daugiau nei 4k. Na taip taip, pati žinau, turėjau tiek pinigų, kad neturėjau kur kišt. Rinkausi žiauriai ilgai. Važinėjau į topcentrius pačiupinėti ar aptinka ir pan.

Dabar gi kažkada pabrowsinau ką turi pigu.lt. Išsirinkau paprasčiausią, nerekomenduojamą gamintoją, kuris pardavinėja padorios komplektacijos kompiuterius už protu suvokiamą kainą. Acer. Užsibukmarkinau. Tada po kiek laiko atsirado šiek tiek pinigų ir nusipirkom kompą iš to bukmarko net neieškodami kito, nelygindami, kad gal kažkur yra geresnių, pigesnių ir etc. Iš viso, viskas įvyko per 8 minutes, nes per tiek laiko reikėjo nusipirkti kompiuterį jei norėjome atsiimti tą pačią dieną. Aš tikiu, kad su šituo paprastu, bet geru daiktu neturėsiu tiek problemų, kiek su anuo gražiu, brangiu, išreklamuotu.

Šis kompas didesnis. Mano senukas buvo 13,3 colių. O šis turi net skaičių klaviatūrą. Tad dabar kiek grybauju, nes ranka aklai neranda enterio ar delet mygelio 🙂

Ir manau galutinai esu perėjusi prie Ubuntu.

Skaitau komentarą apie batus. Batai tai tokie “inkariukų” tipo. Na ir komentaras yra keikiantis juos, mat kojos prakaituoja. Ta prasme, nusipirko motera brangius batus galvodama, kad tie bus stebuklas kažkelintas, o va. Prakaituoja. Tai aš ir galvoju, kad nu tokie batai, kurie yra uždari ir neprakaituojantys kainuoja baisius pinigus. Na tokią padorią karvutę. Ir dar ten visokios sąlygos specialios dėvėjimo turi būti. O visi kiti odiniai, medžiaginiai, vilnoniai ir visokie kitokie, kad ir kokie geri būtų gi vistiek yra uždari. O uždaruose batuose kojos kaista.  Žinoma, galima pritaikyti nykštukų technologojas. Prileidi jų į batą, o tie su nanošluostytėmis koją tik šluosto ir gręžia į batų mikrokanalizacijos sistemą. Bet na šitie batai vistiek kainuotų labai brangiai, nes nykštukų profsąjunga jau tuo pasirūpina, patikėkite.

O sėdžiu šiandien balkone, valgau savo pusrytines vaisių salotas ir man į lėkštę byra pelenai. Nu atsiprašau. Mūsų rūkantys draugai išlenda į balkoną, užsidega cigaretę, tada lenda atgal ir klausia ar duosim peleninę kokią nors. Niekam nekilo mintis mėtyti pelenus ir nuorūkas per balkoną. Kaimynams kyla. Dažnai galima suprasti kada kaimynai išvažiavę – po balkonu nėra geltonos krūvelės.

Jau 4 metus esu išsiskyrusi, bet tik šiandien nusiėmiau vestuvinį žiedą. Mat prireikė laisvo piršto žiedui, kuris pritrynė kitos rankos pirštą 🙂

Ir vis dėlto manau kad du blogi jausmai (1. Iškeipsti ir rėki “bl… kaip kaaaršta”; 2. Susivelki 3 megztinius, ir drebi “bl…. koks dubakas!”) yra du blogi jausmai, bet pirmasis daug kartų malonesnis :).