Prie Gedimino pilies kalno. Ant suoliuko. Skaitome knygas. Viduryje suoliuko. Nes vienoje pusėje krūva mėšlo (policininkams negalioja taisyklė susirinkti savo gyvūnėlių (ar žirgas, kaip ir šuo yra kolega?) kakas). Kitoje pusėje nėra kelių suoliuko lentų. Todėl viduryje. Ir vienu metu mus apspinta pagirioti krepšinio fanai. Sutupia ant suoliuko abipus. Su šalia prisėdusia mergina liečiamės alkūnėmis. Iš to supraskite, kad tarpas nedidukas, į asmeninę erdvę jau įžengta. Ir čia pasirodo dar vienas fanas kalbantis telefonu. Jis tiesiog kalbėdamas įkiša užpakalį į tą tarpą. Veik ant kelių. Šiaip jau nemalonu, kai 30 laipsnių karštyje prie manęs glaudžiasi visai ne mano skonio tipas ir dar rėkia telefonu.
Maistas. Mėgstame Kijevo kotletus. Bet nė karto nebandėme jų gamintis. Perkame parduotuvėje. Regis, o koks skirtumas ar Maxima, ar Iki, ar Rimi, ar… Bet pasirodo yra. Parnešė brangusis Ikiukinį kotletą tai prapjoviau ir nevalgiau. Vištos nerasta, tik kažkoks popierinis maltinis primenantis žuvies pirštelį. Tuo tarpu maksiminis kotletas bent jau panašus į vištienos file produktą ir yra skanus.
Daugiau kaip ir nieko naujo.
tikrai, ikiukiniai kotletai nevalgomi 🙂 o skaniausi man kažkokie latviški (?), supakuoti po du, iš maximos šaldytuvo. ragavot?
Turbūt ne. Perkam Mindaugo Maximoj tam mišrainių skyriuje.
Policininkams kakų taisyklė negalioja, nes arkliai yra žolėdžiai ir jų kakas ne toks kenksmingas beigi tinkamas kaip trąša. kam trąšos reikalingos asfaltui – nebe mano kompetencijai paaiškinti. Jei arkliai būtų vyraujantis transportas, būtų bėda, tektų rinkt.