Galvoju, gal jau laikas vyt lauk visokias neigiamas mintis. Per daug jau pastaruoju metu buvau savanoriškai užsidepresavus. Užtvirtint naują sprendimą, nusrendėme gamtoje, su skaniais šašlykiukais. Na tai kas, kad oras rūsčiai grąsino. Mes sakėm, kad ir uraganas. Mums dzin, vistiek važiuosim. Jei reiks, prisirišim, kad nenupūstų. Ir važiavom. Šašlykai kaip niekad gardžiai kvepėjo. Dar gardžiau į pilvą sukrito. Mėlynų žibuoklių pasiskint nespėjom. Nes gerokai užlijo. Tai lai auga, girdėjau, raudonoj knygoj įrašytos.
Va čia Jums šypsausi, pranešdama, kad mano nuotaika tik gerės 🙂
O dar, kai supausi ant supynių… Vėjui kiaurai košiant… Supratau, kad jau laikas buvo busti. Visos
meškos po žiemos miego jau seniai prabudo. Ir aš ne blogesnė. Maži nusivylimai, negali taip ilgai
kankint:).
Dabar toks metų laikas, kai žinai, kad tik gerės ir šiltės oras. Jei ir atvės, tai laikinai. Priešingai nei rudeni. Tai mano savijauta dabar tokia, kaip ir šis metų laikas.
Gal kada, kas norėtų su manim ledų suvalgyt?
Mėgstu išgalvot gyvenimus
Rytas. Troleibusas. Laisva vieta. Apsidairom. Maniakių bobučių nėra. Senučių, kurioms norisi užleisti vietą – nėra. Atsisėdu. Gale. Veidu į troleibuso galą. Prieš mane trys žmonės. Trys žmonės. Trys gyvenimai. Įdomu. Viduryje vaikinukas. Pakelia akis. Susiduria su mano žvilgsniu. Susikuklinęs nuleidžia akis, rašo sms. Vaikine, nori istorijos? Eilinės, ar … Gerai, lai bus paprasta, kasdieninė. Vardas tavo Tomas. Važiuoji į paskaitą. Mėgsti pamiegot, todėl pirmą pramiegojai. Neaišku, ar nueisi į antrą. Universitete ir be paskaitų yra gana įdomių. Greičiausiai susitiksi su mergina. Ar ji čia sukelia tokią šypseną, kai skaitai žinutes. Paprastas, studentiškas gyvenimas.
Mergina. Ryškiai rožinė palaidinė, odinė striukytė. Džinsiukai. Rankoje sąsiuvinukas, kitoje telefonas, iš kurio klausaisi muzikos. Jokios rankinės. Tau sugalvosim, kokią nors baisią istoriją, ok? Atrodo tavo vardas Irena. Tavo skurdi apranga ir minimalus daiktų kiekis, rodo, kad iš namų teko skuosti. Kas? Susipykai su vaikinu, kad trenkusi durimis išlėkei? Kur? Į paskaitą juk neisi. Tušinuko net neturi. Pasivaikščiosi po miestą. Ir grįši kai jis bus išėjęs.
Ech, ačiū už draugiją, mieli keleiviai. Gal dar susitiksim. Gal būsiu geriau nusiteikus ir sugalvosiu jums turtingus gyvenimus, kuriuose troleibusais važinėjate tik norėdami patirt egzotikos.
Pirkinių terapija
Yra tokia moteriška savybė. Tiesa, nebūtinai moteriška ir nebūtinai absoliuti. Kai nėra nuotaikos, reikia eiti apsipirkti. Žinom mes visos ir visi, kad jei nuotaikos nėra dėl rimtų priežasčių, tai tikrai nepadės. Tačiau, jei ją sugadino vyras neišnešęs šiukšlių (o gal žmona neiškepusi kiaušinienės?), ar šefas su kvailom užgaidom, o gal aptaškė pravažiuojanti mašina… Tokiais atvejais pirkinių terapija gali ir padėti.
Nėra nuotaikos ir man. Įtariu tai gerai matosi iš mano paskutinių įrašų. Nusprendžiau, kad reikia apsipirkti. Ir klystate jei manote, kad nukeliavau tiesiai į drabužių parduotuvę. Ir ne į kosmetikos. Kai man labai liūdna traukiu ten… Ten taip gera imti į rankas pirkinius. Juos apžiūrinėti. Ten, nėra konkreti vieta. Jų mieste daug. Tose parduotuvėse, galėčiau gyventi. Hm… Nuotaika mano labai ne kokia. Pagerinti ją pavyko tik iki neutralios būsenos.
O įdomu kokius pirkinius parsinešiau? Maeve Binchy „Mokslo draugai“ ir Jed Rubenfeld „Žmogžudystės interpretacija“. Pastaroji patraukė savo pirmomis pastraipomis:
„Laimės negaubia jokia paslaptis.
Visi nelaimingi žmonės panašūs. Kokia nors seniai patirta nuoskauda, koks nors užgniaužtas troškimas, spyris savigarbai, kokia nors su panieka – ar net blogiau, abejingumu – užgesinta įsižiebusi meilės kibirkštis prilimpa prie jų, arba atvirkščiai. Ir taip žmonės leidžia dienų dienas po vakarykščių nuoskaudų šydu. Laimingas žmogus nesidairo atgal…“ Toliau dar įdomiau, bet gi nenurašinėsiu visos knygos:).
Užvertos langinės
Stovėti po mano langais tau tikrai nusibos. Viskas viskas aklinai uždaryta. O taip, mano vidaus langai nepaprasti. Raudonos langinės, su įvairiausiais žaliais ornamentais. Šypsena, juokas, meilė, tikėjimas, draugystė, nuoširdumas. Ornamentai vingiuoja, atsikartoja. Ši šakelė tai kelias reikalingas meilei. Šis skrituliukas atsirado po to, kai gatvėje, nusišypsojo svetimas žmogus. Taip ir kviečia tas linksmasis namelis su savo raudonomis akelėmis. Bet… Šiandien tos langinės uždarytos. Nuo tavęs. Ne amžinai. Ne gana to, langai užtraukti užuolaidomis. O jos irgi nepaprastos. Kaip chameleonas besimainančios spalvos, minkštos, su linksmai tabaluojančiais kutais. Spalvos mainosi ir kutai tabaluoja priklausomai langinių. Kaip mane paveikia juokas? Draugystė? Šypsena? Nuoširdumo nebuvimas? Kas liko, o ko ne? Tos užuolaidos kartais išblunka. Kartais jose atsiranda naujų raštų. Ir šiandien jos užtrauktos. Nuo tavęs. Ne amžinai. Stovėk, stovėk ten po langais. Tau nesimato koks gyvenimas verda viduje. Aš laiminga. Ir dėl to, kad dar ten tebestovi. Ir dėl to, kad galiausiai nueisi.
Šiandien už langinių ir užuolaidų groja muzika. Prodigy „Voodoo People“. Garsiai. Ar girdi? Žinau, kad ne. Įvairūs remiksai, miksai, variantai. Pašokim? Ai tiesa, tu gi nematai ir negirdi. 🙂
Žodžių prasmė
Žodžiui “niekiviskmėjinėjimas” suteikė neigiamą reikšmę. Jį naudoja ginčiuose. Sako “pavarei čia niekiviskmėjinėjimo dozę”. Šio žodžio pagrindinė funkcija yra būti mano blogo pavadinimu. Jei jis neigiamas, ir į šį žodį telpa tik tai ką pasakau ginčuose neigiamo, tai galvoju gal neberašyt čia daugiau. Visai nenoriu skleist neigiamų minčių.
Priedo: tai ką čia rašiau, vyko ne virtualioje aplinkoje. Realiame gyvenime
“niekiviskmėjinėjimą” naudoja kaip neigiamą žodį man apibūdinti. O juk į jį turėjo tilpti visas mano
gyvenimas, ne tik blogis (ne blogas).
Melų dieną, apie melą…
Kokie juokingi šiandiena melai. Tavo batas atsirišo. Tavo nugara išsitepus. Moteris susiruošusi skrist lėktuvu – pagimdė ketvertuką. Šiek tiek manipuliuojantys jausmais: guliu ligoninėje, mokesčių inspektorės atėjo (čia administratorė, buhalterę apgaudinėjo), sudaužiau mašiną. Visiems labai svarbu apgaut. Kuo labiau tavimi patiki – tuo geriau.
Bet kodėl niekas nesijuokia dėl melo aplinkui. Kai kalinys apgauna mamą, privertęs patikėti, kad jos vaikas prisidirbo. Kai duona pabrangsta ne va tai dėl išaugusių degalų kainų, bet niekada neatpinga, kai šios nukrenta. Kai per TV mes girdim tik melą melą melą. Niekam nejuokinga. Todėl ir ši diena man visai nejuokinga. Ir aš nesijuokiu, kai kam nors pavyksta ką apgauti. Man nuoširdžiai gaila, kad apviltas tikėjimas. Ypač jei melas ne toks ir juokingas buvo. Niekada nepamiršiu kai vaikystėje į gretimą pievą ateidavo stirna su stirniuku. Po to juos pradangino. Ir per melų dieną tėvai sakė, bėk, stirna atėjo. Man taip skaudu buvo jos neradus…
Ką galima sužinot apie Salomėją?
Dažnai čia vis pasiblaško ir pasitaško nuomonėmis ar gerai asmeniniai blogai. O gal geriau teminiai? Kadangi mano skaitytojai žino, kad mano pagrindinė tema yra mėjinėjimas, tai aš apie tai. Mėjinėju ebloge dar tik keturis mėnsius. Tačiau pažiūrėkit, kiek daug jau galima apie mane sužinoti vien iš įrašų:
Mėgstu kalbėti raštu. Esu žinoma, kaip tylenė, o štai raštu pliurpiu apie viską ir nieką, neužsičiaupdama.
Visi skaitytojai, turi manęs saugotis, nes kavinėse, troleibusuose, gatvėje stebiu žmones, girdžiu ką jie šneką. Po to parašau. Matau kaip elgiasi. Koks jų santykis su aplinka. Kuriu jiems istorijas.
Dargi, jau seniai aišku, kad mano mano darbo stalas nepatinka valytojai. O ką aš galiu padaryt, kad man patinka šita netvarka?
Rašiau (i vis dar niekas nepasikeitė), kad niekada neturiu plano, bet visada esu nusiteikusi lavinai ko nors netikėto. Ir man netgi patinka tos lavinos.
Jūs, mieli skaitytojai žinote, kad turiu nematomą draugą, kurio vardo pakako proto neišduoti.
Kai darbe artėja deadline, jaučiasi ir mano bloge – rašymas suaktyvėja.
Kad rašyt laiškus mėgstu tai jau turbūt nebėra nežinančių.
Nenuslėpiau ir kokį telefoną planavau pirkti.
Sukau galvą, kaip išsisukti su Kalėdinėmis dovanomis. Ir mielai skaičiau komentarus, su patarimais.
Net labai moteriškai guodžiausi, kad neturiu ką apsirengti.
Mąsčiau, kad tikiu, jog yra Kalėdų Senelis, kuris už tai gauna algą. Kaip kunigas, kaip kiemsargis.
Kokius penkis kartus buvau užsikompleksavus dėl to, kad rašinėju niekus.
Mano mėgstamiausia muzikos grupė yra „Nozh dlia frau muller”. Ir net nustebau, kad googlytėje ieškos, kažkas šios grupės ir pas mane užklysta.
Moku būt nematomas žmogus darbe. Sakiau net ir tai.
Pasigyriau, kad per Kalėdas darbe gavau Kristianos čekį ir bijojau ten eit, o po to nusipirkau akių tušą už 99lt.
Pasiguodžiau, kad man labai nepatiko išreklamuotas „Operos Fantomas”.
Bariausi, kad mes patys burbam ant sukomercintų Kalėdų, tik dėl to kad tingim stovėt eilėje. Tipo, jūs sėdėkit namie ir neverskit šventės komercine, kad man eilių nebūtų.
Kad per Kalėdas nusipirkau LG, kurį ir planavau.
Net, kad dovanų gavau molbertą.
Stebėjausi tuo, kas šiais laikais perka mobiliems telefonams paveikslėlius.
Sužinojot ir kai Naujų Metų rytą, mano savijautą išgelbėjo mandarinai.
Apie mano šeimyninius santykius, vestuves ir požiūrį taip pat nebuvo nutylėta.
Pasidalinau, koks komplimentas iš brangiausiojo man labai patiko.
Išdaviau keistus norus pašokinėti ant lovos.
Pasiguodžiau, kad ir man labai atsiliepia maisto kainų augimas.
Atraportavau apie buitinį alkoholizmą virtuvėje.
Apie tai, kad besipriešindama ir priiminėdama sprendimus pasiekiau tą patį rezultatą. Nenorėjau būt žurnalistė. Cha cah, kaip sakant.
Rašiau apie tai, kad esi neįdomus jei tau sekasi gerai.
Ir apie tai, kad mėgstu apgaudinėti baimę, pasiruošdama įvairiems galimiems variantams, bei apie pastangas gyvenime matyti teigiamus dalykus.
Visi sužinojo, kodėl aš laikau save gera darbuotoja.
Ir apie tai ką valgau pietums.
Kaip žmonės reaguoja į mano vardą? Net gi tai papasakojau. Linksma.
Visi sužinojo, kada užsinorėjau naujo telefono, kada prastai jaučiausi ir kaip mane pradžiugino paprasčiausia citrina.
Apie mano atradimus skelbimų lentoje bei kada ir kokį telefoną įsigijau, sužinojo visi kas skaitė.
Kokios muzikos tenka klausytis troleibuse pakeliui į darbą, apie fondiu, lietuvišką euroviziją…..
Kaip atrodo mano kompiuterio darbalaukis, kad mėgstamiausias skaičius 13.
Kad blogas man svarbus, kaip žaibolaidis minčių nutekėjimui.
Kad esu žmogus nenutylintis, turintis prieštaraujančios nuomonę. Nes kai sutinku tyliu.
Kokios buvo mano dienos pirmuose darbuose.
Leidau pasisvečiuoti savo širdies viduje.
Kad esu labai užsispyrusi, Kad mėgstu spektaklius, bet tik dabar juos atrandu.
Kaip gydausi kai mintys serga.
Kokius laiškus gaudavau ir rašiau.
Kad šokau visą naktį, kaip atostogavau, kad mėgstu dieną miegoti, kad piešiu ir kaip tai atrodo.
Kokie naminiai gyvūnai gyvena mano namuose.
Pasisvečiavote ir Salomėjos galvoje
Apie žemiškas svajones…. Apie tai kaip nemėgstu virtualių sveikinimų… Kokios bangos banguoja mano galvoje… Kiek turiu kantrybės bendraudama su žmonėmis.
Žaidėme ir sužinojome, kad Salomėja nemėgsta Nokijų, juodos, Coca colos, pono Byno.
Mano požiūrį į draugystę ir, kad esu pasirengusi ją saugoti.
Kada sudaužiau kompiuterį ir kokį naują įsigyjau.
Aš tikiu mamos burtais.
Kad buvau Kernavėje ir ką skaičiau pastaruoju metu.
Kiek daug gali sužinot apie žmogų tik skaitydamas jo rašliavas….
Noriu bibliotekos
Kaip jūs skaitote knygas?
Niekada, neslėpiau, kad knygos yra didžiausias mano pomėgis. Ir kai užaugsiu tai tikrai turėsiu
nemažą asmeninę biblioteką.
Romantiškose svajonėse įsivaizduoju, kaip skaitau supamoje kėdėje, terasoje arba netoli židinio.
Šalia garuoja raudonos arbatos puodelis arba stovi taurė raudono vyno. Niekas netrukdo, niekur
nereikia eiti, todėl žinau, kad turiu laiko iki paskutinio puslapio.
Realybėje aš šiek tiek užtrunku kol prisiruošiu skaityti. Man gaila pradėti knygą. Žinau, kad ji
baigsis, o deja biblioteka ribota.
Galiausiai paimu knygą kokia 22 val. priklausomai nuo storio 2-3 val. padedu perskaitytą. Ir kai darbe sako: atrodai neišsimiegojusi, ką veikei naktį? … Aš sąžiningai atsakau – skaičiau.
Per atostogas galiu perskaityt ir kelias knygas per dieną. Ne dėl skaičiaus. Dėl skaitymo.
Paskutinės mano skaitytos knygos labai skirtingos. Perskaičiau Jane Austen “Puikybė ir Prietarai”. Ne kaip pastaruoju metu jaučiausi, todėl man reikėjo lengvo skaitalo. Šitas buvo kaip tik. Žavi kalba “aš netrurėjau laimės Jus suprasti”. Banaloka istorija. Todėl be jokios intrigos galima pasimėgauti rašymo stiliumi, o ne siužeto vingiais. Po jos ėmiausi Lisa See. „Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“. Rytų pasaulis. Senoji Kinija. Aš visada žinojau, kad Kinijoje luošindavo merginas ir rišdavo joms kojas, kad pėda neaugtų. Tačiau pirmą kartą teko skaityti kaip tai vyksta. Ir nors tai grožinės literatūros knyga, vistiek pakankamai lengva įsijausti į tų merginų gyvenimus, į požiūrį. Susitaikymą ir visiška supratimą, kodėl jos žalojamos. Knygos istorija – draugystė, kurią sugriauna eilinis nesusišnekėjimas. Verčia atsargiau rinktis žodžius:). Ir dar labai patiko nuolat akcentuojama moteriška mintis “paklusk, paklusk, paklusk, o po to daryk kaip nori”.
Po to mano skaityme sekė atsipalaidavimas ir Poterio paskutinė dalis. Knyga, kurios pirkti nenorėjau, pasiskolinti nebuvo iš kur, o perskaityti traukė. Smagi, kaip ir ankstesnės dalys, tik gaila, kad veiksmas nebe mokykloje.
Greta dar permečiau Aleksej Ivanov “Geografas gaublį pragėrė”. Vėl gi. Nors jau ne daug man teko matyt, bet tarybinių laikų prisiminimus žadina. Pvz., mokytojas svarstomas už tai, kad laisvai bendrauja su mokiniais, sėdi ant stalo ir t.t. Paprasto žmogaus, paprastas gyvenimas, mums pažįstamu laikotarpiu.
Štai aptariau per savaitę perskaitytas knygas. Dabar laukia Tracy Chevalier “Žiburiai”. Turbūt
pradėsiu kokią 22 val.
Noriu bibliotekos
Kaip jūs skaitote knygas?
Niekada, neslėpiau, kad knygos yra didžiausias mano pomėgis. Ir kai užaugsiu tai tikrai turėsiu
nemažą asmeninę biblioteką.
Romantiškose svajonėse įsivaizduoju, kaip skaitau supamoje kėdėje, terasoje arba netoli židinio.
Šalia garuoja raudonos arbatos puodelis arba stovi taurė raudono vyno. Niekas netrukdo, niekur
nereikia eiti, todėl žinau, kad turiu laiko iki paskutinio puslapio.
Realybėje aš šiek tiek užtrunku kol prisiruošiu skaityti. Man gaila pradėti knygą. Žinau, kad ji
baigsis, o deja biblioteka ribota.
Galiausiai paimu knygą kokia 22 val. priklausomai nuo storio 2-3 val. padedu perskaitytą. Ir kai darbe sako: atrodai neišsimiegojusi, ką veikei naktį? … Aš sąžiningai atsakau – skaičiau.
Per atostogas galiu perskaityt ir kelias knygas per dieną. Ne dėl skaičiaus. Dėl skaitymo.
Paskutinės mano skaitytos knygos labai skirtingos. Perskaičiau Jane Austen “Puikybė ir Prietarai”. Ne kaip pastaruoju metu jaučiausi, todėl man reikėjo lengvo skaitalo. Šitas buvo kaip tik. Žavi kalba “aš netrurėjau laimės Jus suprasti”. Banaloka istorija. Todėl be jokios intrigos galima pasimėgauti rašymo stiliumi, o ne siužeto vingiais. Po jos ėmiausi Lisa See. „Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“. Rytų pasaulis. Senoji Kinija. Aš visada žinojau, kad Kinijoje luošindavo merginas ir rišdavo joms kojas, kad pėda neaugtų. Tačiau pirmą kartą teko skaityti kaip tai vyksta. Ir nors tai grožinės literatūros knyga, vistiek pakankamai lengva įsijausti į tų merginų gyvenimus, į požiūrį. Susitaikymą ir visiška supratimą, kodėl jos žalojamos. Knygos istorija – draugystė, kurią sugriauna eilinis nesusišnekėjimas. Verčia atsargiau rinktis žodžius:). Ir dar labai patiko nuolat akcentuojama moteriška mintis “paklusk, paklusk, paklusk, o po to daryk kaip nori”.
Po to mano skaityme sekė atsipalaidavimas ir Poterio paskutinė dalis. Knyga, kurios pirkti nenorėjau, pasiskolinti nebuvo iš kur, o perskaityti traukė. Smagi, kaip ir ankstesnės dalys, tik gaila, kad veiksmas nebe mokykloje.
Greta dar permečiau Aleksej Ivanov “Geografas gaublį pragėrė”. Vėl gi. Nors jau ne daug man teko matyt, bet tarybinių laikų prisiminimus žadina. Pvz., mokytojas svarstomas už tai, kad laisvai bendrauja su mokiniais, sėdi ant stalo ir t.t. Paprasto žmogaus, paprastas gyvenimas, mums pažįstamu laikotarpiu.
Štai aptariau per savaitę perskaitytas knygas. Dabar laukia Tracy Chevalier “Žiburiai”. Turbūt
pradėsiu kokią 22 val.
Raudonas mėjinėjimas
Taigi tataigi, vakar sužinojau, kad mūsų bute laisvai telpa 20 žmonių ir dar vienas kambarys laisvas lieka:). Užskaitau.
Vakar šeimininkas atvežė naują šaldytuvą. RAUDONĄ. Užskaitau.
Bet nepasiėmė seno ir nedavė leidimo nusikratyti juo. HM. Bet dzin. Virtuvėje, kurioje niekas
netelpa – jau du šaldytuvai ir vistiek “naujakurius” žmonės laisvai įsigudrino pažaist.
Sakiau, kad jau turiu? Šitą:
Mano. Užskaitau.
Buvau šiandien pirmą kartą Kernavėj. Vėjas. Stovi ant piliakalnio. Užsimerki (nes nuo vėjo
sunku net atsimerkti…). Jėga. Bet pavargau labai. Nes jau po vakar jėgų nebebuvo. Vistiek
užskaitau.
Turiu “gerbėją”. Nuolat rašinėja sms. Maždaug “labas Salomėja, ar tau patinka krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis?”. Po to “labas Salomėja, žiūrėk krepšinį per tv”. Po to “Aš esu Mantas Baltrušaitis, o tu Salomėja Misė”. Kaip sakant ačiū, aš vis mąstau, kas gi aš tokia. O į pasą mintis nekyla pasižiūrėt. O galima kaip nors užblokuot nr., kad sms negautum? Bet šiais laikais nusipirks kokį kitą ežį… O gal paviešint nr. ir rašykit visi tam Mariui “labas Mariau, tu Marius”… Šito “gerbėjo” tai neužskaitau.