-Labas! – Šaukiu persisvėrusi per langą, – į vidų neik! Šiandien eisime pasivaikščioti!
Kur gi vaikšiosim tu manęs paklausi. Visur. Tiesiog paklaidžiosime mano vidinėmis gatvėmis.
Kodėl gi nepradėjus nuo šitos? Visai gera gatvė. Ir vadinasi puikiai – Išsiliejimo g. Čia gi, mielasai, užsuku aš išsilieti. Vat eini, ir ties šiuo stulpu gali išlieti pyktį. Pažiūrėk, jis ne kietas. Kaip bokso kriaušė. Apspardai, pakumščiuoji ir pasidaro lengviau. Nenori? Na taip, ne visada ir aš pikta būnų. Šios gatvės viduryje yra mažas skverelis. Vadinasi jis keistai – Dalijimosi Parkas. Lyg tie trys medžiai turi teise vadintis parku. Dalijimosi parkas Išsiliejimo gatvėje. Todėl čia privaloma dalintis džiaugsmais ir kitomis geromis emocijomis. Jas išlieti. Šiame psiaudoparke supynės. Prisėdi, supiesi. Lieji geras nuotaikas. Sūpt aukščiau – buvo gera diena. Sūpt dar aukščiau – sutikau puikių žmonių. Sūpt iki dangaus – esu laiminga! Pasisupom ir gana. Keliaujame toliau.
O tu pastabus.. Maniau prasmuksim pro šį skersgatvį ir nereiks tau jo rodyti. Kaip atrodo ši paslaptinga gatvelė taip ir vadinasi – Užsisklendimo skesgatvis. Čia nulendu, kai nenoriu bendrauti. Tada apžiūrinėju apleistų namų griuvėsius. Kartais nepaisydama užkaltų angų juos išlandžioju ieškodama vidinių lobių. Kartais kuriu buvusiems gyventojams istorijas. Kartais tiesiog stebiu likusių gyventojų balkonų gėles. Nors kaip visada viskas mums po nosimi. Štai, kad ir šis grafiti ant sienos. Kažkas parašė “myliu tave”. Mano (!) vidiniame skesgatvyje. Ot niekšai nevidonai.
Tai priverčia vėl atsiverti, prisiminti, kad yra ir kitos būtybės, ne tik aš. Todėl galime traukti toliau. Ten kur judėjimas.
Išėjome į Saviraiškos aikštę. Čia stovi gausybė palapinių. Tarsi prekybvietės kokios. Į jas galima visada užsukti ir pasireikšti. Tapyti. Paklausyti muzikos. Išmėginti įvairias veiklas. Net jei tai virtuoziško sumuštinio tepimas. Tiesa į šią aikštę sunku patekti jei eini iš kitos pusės. Nes ten yra Tingulio prospektas. Jis ilgas ilgas. Ir kas nors jame vis užlaiko, sukelia smalsumą. Tai gatvės muzikantas, tai praeivis, tai kokia aludė… Sunku iš Tingulio prospekto išsikapanot. O kad jau čia atsidūrėm tai ir prisėskim. Antai ten… lauko kavinukėje.
Tiesiog apie slyvas
Grįžtu. Padedu virtuvėje šios dienos pirkinius. Įvertinu.
Dvi skardinės tamsaus alaus ir kilogramas persiko dydžio slyvų. Hm. Super, Salomėja! Keep going.
[[tamsaus alaus negaliu nenusipirkt, kai užmatau, jo gi nerasi bet kur, bet kada]]
Močiutė sakė, kad slyvose kirmėlių tikrai nebus. Bet negi aš su savo fobijom patikėsiu? Nė velnio. Todėl nepatingėjau kievieną perpjauti ir apžiūrėti. Tuo pačiu ir kauliukus išėmiau. O ką. Gal filmą žiūrėsiu. Tai negalėsiu gi kievieno kąsnio apžiūrinėt. Viskas vardan ramybės. Tik vardan jos 😛 Tiesa, nei vienos neradau. Nemelavo. Bet man vistiek bus ramiau.
mano
Per pietus išėjau pasivaikščioti į niekur.
Tiesiog pabėgau.
Nes trylikoje pasaulių ėmė kilti chaosai. Dideli. Grąsino įsiveržti į kitus pasaulius, susimaišyti, tapti vienu. To leisti negalima! Nes galas man. Gyva tik kol pasauliai atskiri.
Taigi pabėgau prie upės.
O ant Balto Tilto sėdi benamis ir sprendžia kryžiažodžius. Visi apeina ratu. O jis sau sėdi, sprendžia… Tokiu nudilusiu murzinu pieštuku. Lyg ne šios žemės gyventojas. Svečias. Ir kam tas lyg. Tokius atpažįstu iš tolo. Užsimaskavęs vienos rasės atstovas.
Man labai pradėjo patikti stebėti žmones, kurie vieni. Vieni pietauja. Skaito knygą ant suoliuko Lukiškių aikštėje. Vieni vaikštinėja paupiu. Jie kitokie nei tie, kurie keliese. Nebando prisitaikyti prie kompanjono, neslepia savo veido išraiškos. Jei svajoja, tai svajoja. Nebijodami paskęsti mintyse ir neišgirsti greta užduoto klausimo. Tiesa vienišiai vengia juoktis. Gal galvoja, kad atrodys kvailai? Kas gi sėdėdamas vienas juokiasi?
Chaosai sukontoliuoti. Nedingo, bet į svetimas erdves nebesiveržia. Galima dirbti.
Lietaus advokatė
Lietus man tampa simboliu. O gera gi turėt simbolį, kai net šalies pavadinimas su juo susijęs. Čia Lietuva. Čia lietūs lyja.
Viena įsimintiniausių mano gyvenimo dienų – vestuvės – praėjo lietui lyjant [[kur ten lyjant, tiesiogine ta žodžio prasme pliaupiant]].
Tas garsas, kurį girdžiu už lango… Toks toks… Trūksta man tik šilto gėrimo ir mylimo šalia:) Kad būtų su kuo klausytis lašų.
Lietus dažnai netikėtas. Dažnai įkyrus. Dažnai tampa ligų priežastimi. Tačiau iliustruoja romantiškus filmus. Lietus šiltas, lietus šaltas.
Trumpas lietus… Užknisantis lietus. Tobulo asmens apibūdinimas. Deja, tik lietus.
Daugiau nei prieš metus, girti, naktį lipome nuo Taurakalnio… Dainavau i’m dancing in the rain… Ir šokau. Kas patikėtų, kad taip galiu? Aš ne. Bet buvo taip.
Įsimintiniausias man lietus buvo prieš mėnesį. Trumpas, vietoje, laiku, permerkiantis kiaurai. Gražu permirkę žmonės. Ypač kai šilta.
Ir nors nemėgstu skėčių, gatvėse jie visada atrodo linksmai. Spalvoti ir juodi… Išsiverčiantys nuo vėjo.. Užmirštami stotelėse…
O šiandien mačiau super aksesuarą. Irgi visai netikslingą jei nelyja – žalius guminius batus su raudonomis didelėmis gėlėmis. Sukurti man, bet ne ant mano kojų. Ir gerai. Yra kuo grožėtis.
Lietus lietus… Daug dar jo laukia. Tai bandau čia paadvokatauti. Svarbu gi kas mūsų galvoje.
Raktinių žodžių analizė
Ech, kaip mane prajuokina kartais tos frazės pagal, kurias užsuka atsitiktiniai lankytojai. Aš net darbe būna garsiai perskaitau kikendama, pvz., “winamp programa mirksi lemputes downloads“. Kokios dar lemputės mirksi?
Topų viršūnėje pas mane yra “salomeja.net“. Net 153 vizitai. Jūs ką, paieškos laukelį su adreso sumaišot, ar ką?
Labiausiai mano širdį džiugina “niekiviskmėjinėjimai“. Net 10 vizitų. Ką jūs mielieji tikitės surast? Mano išrastas žodis. Kam buvo smalsu, jau seniai paklausė ką reiškia.
27 smalsuoliai atėjo ieškodami “lego konstruktorių atsiradimas“. Vizitų skaičius mane glumina, nes čia jau tokia iš tų atsitiktinių gi frazių.
Įdomybės:
“dar dvidešimt žadintuvo minčių” – Hm, kodėl dar dvidešimt? O kiek minčių tas žadintuvas prieš tai turėjo? Kuo jos pasireiškė?
“ir vel ruduo” – na taip ruduo? Čia reikia googlės patvirtinimo, ar paguodimo?
“lietui lyjant” – na ką jei jau užsukot, galiu pasakyt, kad lietui lyjant nutinka geriausi dalykai. Neveltui tas lietus naudojamas filmuose, knygose, o ir visur kitur.
Va tokie gi va žodeliai, kaip “mano žmogus” mane stebina. Ką tikimasi surasti? Perskaityti intriguojančias meilės istorijas? Sužinoti, kaip jaučiasi asmuo, radęs savo žmogų?
“pasauliai site:salomeja.net” – tai, ką? Pasauliai mano domina? Net neabejoju mielieji, net neabejoju…
“pranasystes sutapimai” – va apie šitą, tai daug galiu šnekėt, na bet žinokit nedrįstu dar priblogint:))) Ir taip jau specifinis tas mano tinklaraštis.
“jaučiuosi sunerimęs be telefono” – vargšas, na. Ir ką? Tai nusipirk tą telefoną, jei tik tiek iki ramybės trūksta.
O čia topų topų topas. “radzis ir salomeja” – mirksėjau, žiūrėjau, klapsėjau iš juoko raičiausi. Net jei jis būtų paskutinis ant šios žemės, greičiau jau vabalus ir kirmėles glostyčiau. O mano fobijas gi žinot 🙂
Mįslė
Nagi kaip tik valgau vieną labai skanų dalyką. Ir jis man labai primena jaunystę [[jau šneku kaip kokia senutė]].
Taigi atspėkit, koks dalykas tais laikais, kai dar gyvenau su tėvais man sueidavo kaip geriausias užkandis? Atspėjat, statau alaus [[ar ko nors kito – negeriantiems]].
Tą dalyką mielai valgydavau grįžusi iš mokyklos. Kol sulaukdavau normalių pietų. Ir šiaip labai mėgdavau tiesiog nueit į virtuvę, pasiimt ir valgyt. Bet kuriuo paros metu.
Užuominos: tai ne patiekalas. Pvz., kaip morka kokia. Tiesiog dalykas, kurį dažniausiai kiti valgo su kažkuo.
Tų dalykų pilna parduotuvėse ir dabar. Daug daug daug daugiau rūšių nei anksčiau. Deja, daugelis skoniu nebeprilygsta arba kainuoja per brangiai.
Tėvai gan sunkiai suvokė vieno to dalyko valgymą. Ta prasme ne komplekte su kuo nors.
Na tai atspėjot?
Žinutė butelyje
Labas,
štai gimsta dar vienas mano laiškas. Ir vėl ne popierinis. Nes tu neturi adreso. Todėl rašau čia. Kaip žinutė butelyje. Gal rasi, gal perskaitysi, o gal raidės sušlaps ir nusiplaus taip nieko ir nepasakiusios.
Kas blogesnio? Ai nežinau. Darbinės nuotaikos nekokios. Žinai, kai reikia apsispręsti dėl kai kurių dalykų visada sakau, kad atsakymą mes žinome. Ten giliai. Hm. Dabar nežinau. Tikrai. Jau trečią kartą turiu apie tai galvoti bliam. Ir taip, ir anaip negerai. Gal tikrai eit baldų rinkt [[darbinis juokas]]?
Kas dar blogesnio? Eiliniuose supermarketuose neįmanoma rasti juodų rašalo kapsulių. Ok, kapsulės apskritai ne lygis, bet aš ir nesiekiu aukštumų. Vat na prireikė ir nors nusišauk. Teks eit į kokią special parduotuvę. Nors manau, kad man reikia tušo. Tada plunksnų. Ir prasideda išlaidos:) Mažumėlę apleisiu akrilą. Neturiu sąlygų juo piešti, bet gimė naujų idėjų ir įkvėpimas.
Kas geresnio? Pvz., parduotuvėje, kurioje perku vakarienę rasti tamsaus Samsono.
Dar gi sužinoti, kad artimas žmogus pasiilgo savo garbanotos Mėjos. Ačiū D. :)) Mes dar nuvažiuosim prie jūros. Pamatysi. Gal per tavo gimtadienį?
Dar gi galvoju, kad jau šitas namas stovi nesudegęs reikia daryt įkurtuves. Turiu gi išmatuoti kiek žmonių telpa bute. Ir dovanas susirinkti. :))) Kaip gi kitaip? Klausi ką kviesiu? Gal ta, kieno mintyse rudos akys, gal tą su ramentais strykt pastrykt, dargi juos. Štai ir rinkinukas. Na ir tave. Čia jau net atskirai sakyt nereikia. Jei tik gausi laišką.
Laikykis,
Salomėja
Kaip mes dirbame
Gerbiamas A. išėjo iš darbo, tai niekas čia per daug ir neverkė. Nusprendė okupuoti jo vietą. Donatas. Ech… Nebesitrinsim nugarom ir nežvengsim paslapčia. Bet nieko. Gaunu Laurą į kaimynes. Bus linksma. Ir šiandien linksma. Visuotinis apsitvarkymas. Taip mes rašome straipsnius:
Susitvarkiau ir aš. Švaru sterilu. Prisėdau ir sakau:
– Bliam, tai kaip dabar dirbt? Kaip ligoninėj? Dulkių nėra, teks dulkintis…
:)))
O Audrius bandė ant mano aptvarkyto stalo patupdyti kažin kokį žaislą. Ha ha ha, nusižudyt sumanė:)))
Gaisrinėjimas
Vakar gi mano name buvo gaisras. Ėjau sau plaut puodelių. Žvilgt per langą. Pilna gaisrinių, greitoji, policija. Oho galvoju, tikiuosi nereiks evakuotis, nes kur gi aš dėčiausi? Dėl viso pikto išjungiau kompą ir primečiau kur mano svarbiausi dokumentai. Na jei reiktų nešdintis. Bet kadangi daugiau gaisrininkų rūkė nei lakstė su šlangomis, nusprendžiau, kad gal nieko labai baisaus.
O paskui gi atėjo labai smagios mintys. Tokios, na per kiek laiko pasigendama žmogaus, kuris gyvena vienas? Na tarkim jei dėl kokių smalkių neprabusčiau. Čia tikrai ne ta opera, kur niekas manęs nemyli niekam manęs nereikia. Tiesiog sausai, be emocjų. Įdomu.
Tarkime, pirmiausiai pastebėtų darbe. Tik kada? Dirbu nuo 9 val. Gal kokią 11 val. kuris nors mestelėtų, kad Salomėjos nėra. Bet visi pamanytų, kad pranešiau šefui ir toliau ramiai dirbtų. Pats šefas gal kokią 13 val. paklausęs kur aš, susirūpintų. Gal paskambintų. Bet aš sedėdama ant debesėlio ir mataruodama kojomis tai tikrai neatsiliepčiau gi. Arba bent jau garantuotai ne į šefo skambutį. Taigi, pabambėtų apie mano atsakomybės nebuvimą. Ir ką? Nu ir ką? Ir kas toliau?
Kas čia dar. Brangūs žmonės. Na ok, nepamatytų manęs online. Greičiausiai pagalvotų, kad dirbu/dingo internetas. Kitą dieną gal pamanytų, kad man kokia eilinė shiza, viską išsijungiau. Žinant mane nė nenustebtų. Na ir ką. Ir ką tada? Niekas turbūt net nepraneštų. Taip galima ir visą gyvenimą nugyvent svarstant ar paliko/dingo/nebemyli/mirė.
Draugai. Pas mane jau taip susiklostė santykiai, kad arba bendrauju daug ir dažnai, arba kokius metus tyla. Normalu. Niekas nepastebėtų.
Tėvai. Mama gal po savaitės susirūpintų, kodėl manęs nėra online. Paskambintų, bet kad aš ne visada atsiliepiu, taigi kaip ir nieko tokio. Gaučiau gal kelis laiškus. Bet vėlgi, juk gyvenčiau jau kitą gyvenimą, taigi atsakymo neparašyčiau. Ai jo, galėčiau pasivaidenti 😛
Ech, jei rimtai, tai tikrai nenorėčiau, kad man svarbūs žmonės dingtų. Keli skambučiai, laiškai… Ir nebežinočiau ką daryt, kaip ieškot.
Dainuoju sau
-Apie ką dainuoji?
Apie sniegą. Ir apie apsnigtas tulpes. Apie tai, kaip esu po ledu ir koks gražus pasaulis iš ten matosi. Dainuoju apie tai, kad nenoriu jo, to pasaulio. Noriu šiltų gelmių.
-Ką skaitai?
Apie jos meilę. Negaliu patikėti. Jaučiuosi lyg radusi sesę. Tokią pačią ne šio pasaulio gyventoją. Tokią…
-Ko liūdi?
Nes apsnigtų tulpių nebūna. Nes kalnas prieš akis. Nes norisi save apkloti juoda spalva.
-Ko šypsaisi?
Nes žinau, kaip atrodo mylinčios tamsios akys. Nes gera svajoti duše. Nes siautę demonai baigia nurimti. Nes ateina ramybė. Nes sapnų fėja dovanoja spalvas.
-Apie ką svajoji?
Minčių laisvę. Nes veiksmų jau turiu. Svajoju neturėti norų.
-Kas tu?
Ta, kuri stovi ant kalno. Besiplaikstančiais plaukais ir suknele. Ta, kuri be garso dainuoja. Ta, kuri žino. Ragana, kuri įvairiausiais burtais stengiasi sunaikinti lig šiol viduje gyvenusią mergaitę. Ta, kuris stebi pasaulį. Ta, kuri žaidžia su likimu kortomis. Arba laimėsiu, arba sekasi meilėje. Bet, kuris atvejis tinkamas.
-Kur tu?
Tikrai ne čia. Nesurasi manęs. Apsiklojusi juoda spalva aš visus matau. O pati, kaip lietus. Ką tik buvau, vėl pradingau. Dainuoju sau be garso, o manęs nėra.