Per pietus išėjau pasivaikščioti į niekur.
Tiesiog pabėgau.
Nes trylikoje pasaulių ėmė kilti chaosai. Dideli. Grąsino įsiveržti į kitus pasaulius, susimaišyti, tapti vienu. To leisti negalima! Nes galas man. Gyva tik kol pasauliai atskiri.
Taigi pabėgau prie upės.
O ant Balto Tilto sėdi benamis ir sprendžia kryžiažodžius. Visi apeina ratu. O jis sau sėdi, sprendžia… Tokiu nudilusiu murzinu pieštuku. Lyg ne šios žemės gyventojas. Svečias. Ir kam tas lyg. Tokius atpažįstu iš tolo. Užsimaskavęs vienos rasės atstovas.
Man labai pradėjo patikti stebėti žmones, kurie vieni. Vieni pietauja. Skaito knygą ant suoliuko Lukiškių aikštėje. Vieni vaikštinėja paupiu. Jie kitokie nei tie, kurie keliese. Nebando prisitaikyti prie kompanjono, neslepia savo veido išraiškos. Jei svajoja, tai svajoja. Nebijodami paskęsti mintyse ir neišgirsti greta užduoto klausimo. Tiesa vienišiai vengia juoktis. Gal galvoja, kad atrodys kvailai? Kas gi sėdėdamas vienas juokiasi?
Chaosai sukontoliuoti. Nedingo, bet į svetimas erdves nebesiveržia. Galima dirbti.
Pagal mano teoriją, yra dviejų tipų vieni žmonės. Vieni vieni atsipalaiduoja ir lengviau išreiškia savo emocijas (pvz., nebijo šypsotis, dainuoti, pravirkti), o kiti – priešingai saugiai ir laisvai jaučiasi tik būdami ne vieni.
Kai aš mačiau, tai jis sudoku sprendė.
Dažnai sutinku rytais, sėdintį ant bortelio Goštauto gatvės pradžioje. Sėdi užsidengęs galvą ir sprendžia.
Cool.