Toks čia ir laiškas

Labas,
Tik jau nesakyk, kad ilgai teko mano naujo laiško laukti. Štai, imk, skaityk ir neburbėk.
Šiandien esu Ukmergėje. Sugalvojau, kodėl atmetus visas kitas priežastis, aš taip greit čia užsidepresuoju. Nes gi čia esu ne visai Salomėja. U know.
O kas gero?
Kažkada jau sakiau, kad kai man kas liečia galvą tai galiu pradėti murkti… Štai šiandien galvojau tikrai murksiu, kai kirpėja plovė mano kasas. :))) Ir kaip faina, kad spalvą pagyrė. Nors iki mano norimos dar toli toli toli ir dar vienas toli, visgi gal vertėjo ten su ta natūralia ne chemija užsiimt.
O dar žinok, man labai juokinga buvo, kai parduotuvėje mama ėmė patarinėt, kad kento nerūkyčiau, nes kažkurios tai ten cigaretės geresnės. Aišku, jai sunku gal patikėt, kad kai šitiek geriu, man visgi nebūdingi kiti žalingi įpročiai. Na žinai, cigaretės, narkotikai, vyrai… Ta proga, kad mamos gimtadienis šiandien, tai teks vėl kraują alko atskiesti. Ta pačia progą prižiūrėjau tą pačią mamą, kad pakankamai vyno prigriebtų.
Kas gi čia dar? Turbūt nieko, tai grąžinu broliui pc (nu nieko nieko tie obuoliai, bet kas sugalvojo juos baltus daryt, tai tas yra lochas paskutinis tarp lochų) ir einu vėl miegoti. Arba Bukowskį pradėt skaityti.
Ate.
Salomėja

ech :P

Ech, Nematomas Drauge, vis dar nepasiuntei manęs? Nei toli, nei arti. Tu vienintelis žinai, kada mane reikia palikti ramybėje. O kiek yra žmonių, kurie prisidengia dėmesingumo kauke idant patenkintų smalsumą. Ir kaip pyksta, kai išgirsta ne tai ko nori. Jei tyliu, esu apkaltinama abejingumu, šaltumu ir kitomis baisiomis nuodėmėmis. Ir jei galų gale išdėstau bėdas ar nuogąstavimus, gaunu guosti, kad viskas man bus gerai. Nes atrodo, kad nusižengti taisyklėms yra kažkas baisaus. O to laimingo gyvenimo taisyklių tiek daug: šeimyninis gyvenimas, stabilus darbas, pirkiniai, kuriuos gali paliesti, dar kažkas. Ir kaip galiu leisti krūvą pinigų svajonei, kai neturiu žieminių batų. Ne gana to, kad turiu gyventi pagal tas keistas laimės taisykles, tai dar man reikia reikšti susidomėjimą dalykais, kurie nė velnio man nerūpi. Neįjungtas šildymas, savos gamybos Kalėdiniai atvirukai, nusipirkta suknelė, vitaminai nagams stiprinti. Suprask, Nematomas, man tai nė velnio nerūpi. Ir jei tai pasakau, gaunu grąžos, kad štai matai kokia aš, man nori pasipasakoti, o aš, o aš… Bet juk tai ne mano gyvenimas.
Ir kada gi žmonės supras, kad aš gyvensiu be kaukės. Nors ji privaloma. Man nusispjaut. Aš stengiuosi būti drąsi, stengiuosi būti stipri. Bet prieš artimiausius aš nesistengiu nuslėpti baimių. Jie žino. Kaip ir tu Nematomas, žinai kada išeit, kada ateit, ko paklaust, kada patylėt.
Tu žinai, Nematomas, kad dabar aš ir tik aš esu pagrindinė veikėja savo mintyse. Aš būsiu egoistė ir darysiu taip kaip noriu. Aš ir tik aš sau rūpiu. Ir dar MS. Visi kiti… Jiems teks susitaikyti, kad manipuliacijomis manęs nepaveiks. Aš beveik sunaikinau sąžinę.
Tu man nesakai, kad gal viskas bus gerai, tu man sakai, kad palaikysi jei viskas bus blogai. Pradžiai to ir užtenka.
O šiandien aš esu pakylėta, širdy laukimas, galvoje matematika, bet nematau jokių priežasčių tau viską pasakoti. O tu ir nesupyksi nesužinojęs. Tai jau ir eik.

Užsiėmimas

Veikiu labai juokingą dalyką. Žiūriu teliką. Paskutinį kartą žiūrėjau darbe per olimpiadą. O prieš tai… ėėėė… gal per euriviziją, gegužės mėn? Anonsai sako, kad keistų dalykų rodo. Ne man suprast.
Bet žiūrau per tą gerą pusmetį ir reklamų naujų atsirado. Labai įdomu ir juokinga.
Dar labai įdomu macbooku naudotis. Vis man priprasti šortkatukai ne taip veikia. Vis dar kažkas…
O su vis įdomiausia būtų dabar… Ech… Norėjau, o išvažiavau :((.

:) (:

Lauke beveik lyja. Ėjau Gedo prospektu, kuris puošiamas Kalėdomis. Ir galvojau puoškitės puoškitės… Iš tikro tai labai jaudinausi, nes ėjau susipažint su mergaičiuke, su kuria ne viena naktis virtualiai prapliurpta. Ji gi mane virtualiai už rankos laikė, kai reikėjo pergyventi emo periodą. Jaudinausi, bo gi aš nemėgstu naujų žmonių. Ir iš vis nemėgstu žmonių. O ji irgi :).
______________________________________________________________________________________
Būna dalykų, kurių vis nori nori, bet na niekaip neprisiruoši.
Aš norėjau šuolio parašiutu, bet buvo gaila pinigų bei labai bijojau. Cha, gerasis brolis vestuvių proga išgelbėjo nuo visokių atmazkių. Kvietimus buvo būtina panaudoti tą sezoną. Teko šokt.
______________________________________________________________________________________
Taigi, minėtoji mergaičiukė mane palaikė už rankos, nes pagaliau finansiškai ir morališkai pribrendau įgyvendinti seną norą. Bet gi bijojau baisiausiai eiti ir susiderinti. Nes, o ką sakyt? Kaip savo norus išdėstyt? Kaip nugalėt nebendravimo barjerą? Ir viskas baigėsi gerai. Ir mano norui teliko laukti tik iki trečiadienio, 17 valandos.
______________________________________________________________________________________
Ir nieko nenutiko, o aš skrajoju padebesiais. Kiek mažai kartais tereikia. Pvz., tik suprast, kad minimum 10 metų galvoje nešiotas noras ims ir materializuosis.
______________________________________________________________________________________
Ir tereikia vieną vienintelį kartą per savaitę išeiti pietauti ir… ir būtinai tavęs pasigenda aukščiausioji valdžia:)). Gerai tik, kad dėl dalykų, kur aš galiu atsakyti: “viskas einasi pagal planą”.
______________________________________________________________________________________
Ech ir būtų tobula diena jei nereiktų niekur važiuoti, o galėčiau užsiimti trejetų kombinacijomis (kas norės, tas supras).

Tas beribis smalsumas

Jau daugiau nei tris mėnesius klausausi kažko tokio:
bet kaip tai galėjo nutikti…;
juk jūs taip tikot vienas kitam…;
bet gi jūs niekada nesipykot…;
bet gi jei jūs išsiskyrėt, tai ką kalbėt apie kitus…;
aš maniau, kad esate tobula pora…;
dar susitaikysit…;
šneki nesąmones, darai nesąmones, geriau nerasi, gailėsies…;
tai gal jis ką nors padarė?…;
ar bandei kalbėtis, kažką keisti…;
paaiškink, kaip tai sugalvojai…
Ir nors atrodo, kad jau per tiek laiko sužinojo kas tik nori ir nenori ir … mane vis dar užklumpa ta lavina.
Ir jiems, tiems, kuriems taip jau smalsu, kad net laiškus man rašinėja aš atsakau:
taip, mes išsiskyrėm. iniciatyva mano. apie bbv niekada nepasakysiu nei vieno blogo žodžio. visi 8 metai buvo labai geri. ne, mes nesusieisim ir kitą savaitę pradėsim tvarkyti formalumus. ne, mes net nesusipykę ir bendraujam kuo normaliausiai. man tas pats kaip ir kam viskas atrodė/atrodo. Viskas

Kaip mezgami romanai

O dar sako sunku užmegzti romanus šiais laikais (megztinį tikrai sunkiau, kaip ir parašyt romaną). Tik šast ir per penkias minutes užmezgi.
t.II: kaip tau sakinukas
Noreciau susipazinti su vaikinais ipac yzimibemis
Salomėja: bliam galvoju mano anketa kažkokia neteisinga. niekas neparašo. nors aš ir nebeprisijugiu beveik, kai tave išviliojau. nu bet vistiek. reik turbūt ir man norėt “ieshkau bet kokiu pazhinchiu, trumpalaikio romano, sekso nesiuliti, klausau popso, rasikit man visi biarniųkai”
t.II: seksa siuliti!
Salomėja: ne ne ne, ieškau trumpalaikio romano, sekso nesiūlyti:) logiška gi, gal ne?
kažkur mačiau kažką tokio
t.II: logiška. be galo
Salomėja: nu. t.II, nenori su manim trumpalaikio romano? sekso nesiūlau.
t.II: aišku noriu.
jei dar žinočiau, kas tai yra…
Salomėja: nesvarbu, koks skirtumas. išsiaiškinsime eigoje. tai skaitykim, kad gal jau užmezgėm?
t.II: jo, gal net ir baigėsi tas trumpas laikas
Salomėja: nea, trumpas laikas pagal mane tai kokia savaitė
t.II: ooo, tai jau seniai praėjo
ar tik dabar mezgam?
Salomėja: ne, tik dabar užmezgam. prieš tai mes tik pažindinomės, gėrėm ir sukom ratus vienas aplink kitą žiūrėdami ar verta.
t.II: a
nu ok
Tai va taip va paprastai ir užmezgiau tą romaną iki kito trečiadienio :)))
Ne, nu ir kuo aš darbe užsiimu…

Apie vištas

Kartais pagalvoju apie tai, kad nieko aš šitame pasaulyje nenoriu suprasti.
Ir tokios mintys ateina tada, kai įsibruka į kabinetą tokia višta, klapteli akytėmis, nužvelgia visą mūsų vyriją (bo mes su Laura įsijungiame ignor funkciją (biški meluoju, įjungiam skype)) ir saldžiu balseliu sumurkia:
– Padėkit prašau, man reikia…
Pagalbos tai paprastos tokios reikia. Nupirkti iš duombazės fotkių. Jas tiesiog įprasčiausiai parsiųsti prisiloginus su mūsų slaptažodžiais.
Visi atsimazina (šį kartą klapsėjimas ir lindimas į vieną vietą nepadėjo, deadlainas.). Bet ją pasodina prie pc ir paaiškina, kaip viską padaryti pačiai. Tada kažkokiu būdu nutinka tai, už ką istorijos pradžioje aš panaudojau žodžius “tokia višta”. Ji stebuklingai nebemoka į naršyklės laukelį įsirašyti adreso (nors tas nuotraukas susirado kažkaip prieš tai). Po to gi jau įrašiusi padiktuotą prisijungimo vardą ir slaptažodį, tris kartus klausia ką spaust, ką spaust… Na paprastai žmonės spaudžia “login”. Arba kad ir enter… O po to spustelėti paveikslėlį, nurodyti kur reikia jį išsaugoti, pasirodo, jau reikia aukštojo mokslo ir dar turbūt daktaro laipsnio. Klapt klapt klapt.
Klapt klapt klapt. Ir iš kur aš tokia atsiradau. Ne ne, tikrai ne protinga. Bet tokia, kuri visus variantus išbandys, kad tik pati pasidarytų ir niekieno prašyti nereikėtų (tuo pačiu ir ačiū sakyti). Ir dar man būtina išsiaiškinti, kur kas kaip veikia, kad jeigu ką – pasitaisyčiau pati. Ir tik kai jau niekaip niekaip nepavyksta, einu pagalbos prašyt. Be klapt klapt klapt.
Žiūriu visus lochai puldinėja.
P.S. Na ir jeigu į mano blogą sugebėtų užklysti istorijos dalyvė (nors kaži kaži, ne taip lengva salomeja.net parašyt), tai turbūt supyktų. Bet gi yra kaip yra.
P.P.S. Kartais aš suprantu, kad vis dėl to dar yra žmonių, dėl kurių jau 39 kartus per šį numerį parašiau “Iš “Patarėjo” kompaktinio disko įdiegę programą ją atidarome: kompiuterio darbalaukyje du kartus pele spustelime paveikslėlį… “