Kartais pagalvoju apie tai, kad nieko aš šitame pasaulyje nenoriu suprasti.
Ir tokios mintys ateina tada, kai įsibruka į kabinetą tokia višta, klapteli akytėmis, nužvelgia visą mūsų vyriją (bo mes su Laura įsijungiame ignor funkciją (biški meluoju, įjungiam skype)) ir saldžiu balseliu sumurkia:
– Padėkit prašau, man reikia…
Pagalbos tai paprastos tokios reikia. Nupirkti iš duombazės fotkių. Jas tiesiog įprasčiausiai parsiųsti prisiloginus su mūsų slaptažodžiais.
Visi atsimazina (šį kartą klapsėjimas ir lindimas į vieną vietą nepadėjo, deadlainas.). Bet ją pasodina prie pc ir paaiškina, kaip viską padaryti pačiai. Tada kažkokiu būdu nutinka tai, už ką istorijos pradžioje aš panaudojau žodžius “tokia višta”. Ji stebuklingai nebemoka į naršyklės laukelį įsirašyti adreso (nors tas nuotraukas susirado kažkaip prieš tai). Po to gi jau įrašiusi padiktuotą prisijungimo vardą ir slaptažodį, tris kartus klausia ką spaust, ką spaust… Na paprastai žmonės spaudžia “login”. Arba kad ir enter… O po to spustelėti paveikslėlį, nurodyti kur reikia jį išsaugoti, pasirodo, jau reikia aukštojo mokslo ir dar turbūt daktaro laipsnio. Klapt klapt klapt.
Klapt klapt klapt. Ir iš kur aš tokia atsiradau. Ne ne, tikrai ne protinga. Bet tokia, kuri visus variantus išbandys, kad tik pati pasidarytų ir niekieno prašyti nereikėtų (tuo pačiu ir ačiū sakyti). Ir dar man būtina išsiaiškinti, kur kas kaip veikia, kad jeigu ką – pasitaisyčiau pati. Ir tik kai jau niekaip niekaip nepavyksta, einu pagalbos prašyt. Be klapt klapt klapt.
Žiūriu visus lochai puldinėja.
P.S. Na ir jeigu į mano blogą sugebėtų užklysti istorijos dalyvė (nors kaži kaži, ne taip lengva salomeja.net parašyt), tai turbūt supyktų. Bet gi yra kaip yra.
P.P.S. Kartais aš suprantu, kad vis dėl to dar yra žmonių, dėl kurių jau 39 kartus per šį numerį parašiau “Iš “Patarėjo” kompaktinio disko įdiegę programą ją atidarome: kompiuterio darbalaukyje du kartus pele spustelime paveikslėlį… “
ir tave?:)))
nu kažkaip prisireikė Lochams ir Vištoms dėmėsio. gal kergiam į vieną krūvą ir tegul tarpusavy minkosi?:)
reik suprast gerumo priepolis jau baigėsi? 🙂
Yeah, persona ta su IT susipažinusi kaip reikiant 🙂 Užuojauta visiems aplinkiniams…
O dėl tų passwordų – na, bent jau mano laikais taip lengvai jų nedalindavot 🙂 Buvo kalbų su Aukščiausiuoju atdaryt kitą accountą, bet jis pats vis numuilindavo kažkodėl, paskui ir aš spjoviau, jau buvau apsisrendęs palikt leidyklą, tai pernelyg ir nesiplėšiau.
O kad nuotraukas susiranda – čia iš tiesų greičiausiai net ne ji, greičiausiai dizaineriai, jai tik numeriukus pasako.
che che, koks pažįstamas tipažas… *evilsmile*
aš irgi iš tų, kas viską išsimėgins savo galva, ir tik patekus aklavietėn pasiprašys pagalbos. be klapt 🙂
biesina tokios vištos, ypač kai susidurt darbe tenka, nori nenori tada nelabai pabėgsi..