Niekiviskmėjinėjimai

Sėdžiu ramiai ramiai. Ir mintyse jau nuo vakar vakaro man skamba dėsnis: jei kūno neveikia kiti kūnai jis juda tiesiai ir tolygiai arba išlaiko rimtį.
Nes vakar prieš miegą pabandžiau prisiminti visus tris Niutono dėsnius. Po to dar Archimedo. Po dar atsiminiau, kaip mano grupiokėms sukėlė paniką žinia, kad antrame semestre reiks lituot. Beveik tokią pačią paniką, kokią man sukeldavo žinia mokykloje, kad per darbų pamoką reiks siūti (nėrimus, siuvinėjimus tai dar kažkaip iškentėdavau).
Šitas dėdės N. dėsnis man tiesiog labai labai gražus. Būtent šitą formuluotę išmokau 8 klasėje. Po to 10 klasėje, o taip pat univiere mokiausi ir kiek kitaip skambančius, nors tą patį reiškiančius apibrėžimus. Tačiau šitas, kaip kokia eglutė skarota, eglutė žalia, meškutė gauruota ją lanko šile, man tai reikia, tai nereikia suskamba galvoje.
Ir skamba visą dieną, kaip kokia įsikirtusi įkyri daina. Juda tiesiai ir tolygiai arba išlaiko rimtį…

Kartais maža mergaitė Salomėja mėgsta prisipirkti įvairių nematytų saldainių. Būtinai kokias tris keturias rūšis. “Kas pasakė mū”. Žavu. Tada mergaitė išsiverda arbatos ir pasiima visų saldainių po du. Pirmą kartą vien tik pagal popierėlį bando atspėti, kurie skaniausi. Lupa ir valgyti pradeda nuo menamai neskaniausio. Užbaigia menamai skaniausiu.
Po to mergaitė įvertina spėjimus. Ir tada jau valgo saldainius pradėdama nuo tikrai neskaniausio ir baigdama tikrai skaniausiu.
Man atrodo šita mergaitė nė neplanuoja užaugti.
P.S. Neskaniausias tas apvalus. Skaniausias tas su graikiškų riešutų skonio kremu.

Dabar tas metų laikas, kur žodis iš K raidės (ne, ne krizė) visai nesukelia šiltų jausmų. Bet niekada nesakiau, kad dovanų nemėgstu. Aš net K. seneliu tikiu.
Užsukęs bbv pasiimti parašo ant skyrybų prašymo, atvežė ir pirmą dovaną. Jė jė jė, negaliu nesidžiaugti savo bibliotekėlę papildydama dar viena knyga. Jė jė jė.
Ir pasinaudojau bbv pasiūlymu pasivažinėti iki parduotuvės. Po savaitgalio esu skolinga t.II belekiek alaus, taigi buvo gera proga pasipildyti šaldytuvą, bet nesitąsyt su sunkiais nešuliais. Norfoj visada būna kokio nors įdomesnio tamsaus… Ir Norfoj šian negalima atsiskaityti kortelėmis, taip ir palikau pusę pirkinių, aišku, išskyrus alų ir saldainius.
Kažkoks geras šitas savaitgalis. Regis vėl grįžta pakilimas.

Purškiau aerozoliniais dažais seną kietąjį diską ir galvojau, kad turbūt daug informacijos teko jam saugot. Funkcija. Tada jis buvo naudingas vienaip. Dabar tiesiog bus gražus (ir taip savaime gražus. bet raudonas bus dar gražesnis). Irgi funkcija. Visai kitokia.
Ne visi turi mirti.

– Kelkis, nuostabioji, – sako mano pačios balsas galvoje.
– Mmmm, kam, kiek valandų? – Paklausiu.
– Dvylikta jau, kelkis, – netyla balsas.
– Tingiu, gi taip jauku gulėt kaip kamuoliukui po anklode. – Vis dėl to rąžausi.
– Įsijunk muzikos, išsivirk kavytės, nauja diena. Kelkis ir šviesk!
Keltis tai keltis. Nieko čia baisaus. Bet štai mintį, kad reikia eit pirkt dovanų (bent jau sugalvojau ką kam) aš visada nurungiu. Jau kokį mėnesį.
Nuostabioji išsiverda kavos, pasigamina sumuštinių ir spokso pro langą. Net pačiai įdomu, kas galėtų šiandien mane priversti lįsti iš pižamos ir eiti į lauką.

Gal ir visai gerai yra išeiti iš namų penktadienį 19 val. ir grįžti tik šeštadienį 16 val. nors pagal planą turėjau vakar ir grįžti. Gerai, kad mano planai visada lankstūs.
Identifikuotas naujas lochas, kuris garsiai prisiima iššūkius, o po to išsigąsta ir panaikina įrodymus, kad tie iššūkiai buvo. Nepagalvoja tik, kad liudininkų buvo.
Pamaitinta, geros nuotaikos, mažumėlę pagiringa.
Žiūrėjau šiandien teliką, vis dar nesigailiu, kad tokio daikto mano namuose nėra.
Kaži, kada atominė žiema praeis ir mano saulė pasirodys.

Atsiprašau, Nepragertų Savaitgalių Taupykle! Gal kitą savaitę tau labiau pasiseks? Neverk labai, tu ir taip sunkiasvorė, nepaisant to, kad buvai iškrapštyta prieš darantis tattoo.
Vis dar niekaip negaliu nustoti džiūgauti po to, kai už mokesčius sumoku mažiau, nei buvau tam atsidėjusi pinigų.
Tobulumas – tai kas nervina žmones. [Shana Alexander].

Vakar. Po darbo. Eilės biurokratinėse įstaigose. Kamščiai gatvėse. Puiki proga pasinerti į savianalizes. Užduodu klausimus. Priverčiu save į juos atsakyti. Jei jaučiu, kad sau meluoju – priverčiu prisipažinti ir sakyti tiesą. Jei vis dar meluoju – pasitelkiu gudrybes išgauti tiesą. Tiesa nemaloni. Kai prisipažįstu, kuriose vietose sau melavau. O bet tačiau padeda susivokti, ko norėjau ir ką gavau, ko noriu ir ką galiu gauti. Ko man reikia šiandien, nes rytojaus nėra. O tada pusiaunaktiniai virtualūs pašnekesiai, labai tikras karštas vynas ir knyga. Viskas vienu metu. Tobulas derinys.
Keičiant temą, kurios čia visai ir nebuvo, tai norisi man paklausti. Gal kas nors turite knygą R. Kalonačio “Šaunusis ketvertukas prasmegusioje pilyje”? O jei turite tai gal norite padovanoti/parduoti? Jau tokia nostalgija, tokia nostalgija…

Jei mudu su būsimu buvusiu vyru (bbv) sakome, kad nieko mes neturime, nieko vienas iš kito nenorime, nereikalaukame ir šiaip gyvenimas gražus, kad aš pasiimu pavardę, o visą užgyventą kilnojamą turtą įskaitant Kitę, palieku, tik imkit mus ir išskirkit… … tai vadinasi taip ir yra. Bet ne…
Įrodinėk jiems, kad nu neturi tu jokio nekilnojamo turto. Neturi!!! Nors ir norėtum. Ir neturėjimą įrodantis popiergalis kainuos visus septynis ir dar pusę lito man, beigi tiek pat dar ir bbv.
Galėtų gi ten į kokią sistemėlę suvest, pvz., asmens kodą ir pažiūrėt ką turi, kam skolingas, kiek uždirbi, ką pietum valgai, su kuo miegi savaitgaliais ir su kuo darbo dienom. Tai ne. Vis visokių įrodinėjančių popieriukų užsimano. O aš įrodinėt nemėgstu. Kaip ir atsiprašinėt.