– Kelkis, nuostabioji, – sako mano pačios balsas galvoje.
– Mmmm, kam, kiek valandų? – Paklausiu.
– Dvylikta jau, kelkis, – netyla balsas.
– Tingiu, gi taip jauku gulėt kaip kamuoliukui po anklode. – Vis dėl to rąžausi.
– Įsijunk muzikos, išsivirk kavytės, nauja diena. Kelkis ir šviesk!
Keltis tai keltis. Nieko čia baisaus. Bet štai mintį, kad reikia eit pirkt dovanų (bent jau sugalvojau ką kam) aš visada nurungiu. Jau kokį mėnesį.
Nuostabioji išsiverda kavos, pasigamina sumuštinių ir spokso pro langą. Net pačiai įdomu, kas galėtų šiandien mane priversti lįsti iš pižamos ir eiti į lauką.