Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Šiandien mano winampe tik viena daina.
Šiandien mano mintyse tik du dalykai: užsikloti ir miegoti.
Šiandien norisi pasakyti tik tris žodžius: eikit visi velniop.

O oras šiandien tikrai super. Ryte pasidžiaugusi, kaip faina, kad sausa, dabar džiaugiuosi, kaip faina, kad visur viskas pasidengę slidžia skaidria plutele. Tviska nuo šviesų. Fun. Čiuoždama namo beveik pajutau Kalėdų dvasią (juokauju).
Ir nupirkau dovaną, vienam iš dviejų žmonių, kurie pasakė ko nori. Visiems kitiems, mykiantiems kaip negirdytos karvės, pranešu, kad nieko ir negausit. Patys kalti. Negi prievartausi žmones, kurie nieko nenori, arba nežino ko nori.

Jo jo, vis dar apie tą krizę, kur nuo žodžio krizenti…
Pajuokavus, kad gyvensiu po tiltu ir jau apsvarstėm su kolegomis, po kuriuo geriau, iš pusiau virtualaus pažįstamo gavau patarimą:
“O po tiltu gerai, vasarą pavėsis, žiemą nesninga, tik rinkis kur maniakas su kirviu gyvena, jis naktimis darbo visad turi ir šį tą parsineša į patiltę…”
Žmonės apie viską pagalvoja :)))

Atrodo žmonėms rūpi tik du dalykai: krizė (kaip viskas blogai) ir sniego nebuvimas (kaip blogai).
O aš šiandien sau važiuoju troleibusu ir galvoju, kaip faina, kad šaligatviai sausi, purvais niekas nesitaško, slidinėt nereikia, nes dėl krizės turbūt nebarstytų. Plaukai nuo visokių sniegų nešlampa. Gėris.
Kai darbe pasidžiaugiau sniego nebuvimu, tai susilaukiau pritarimo. Man sakė, žinok, kaip gera vairuot sausa gatve, ir druskų ten visokių nepribarsto ir t.t.
Ir man patinka tos 20 min, kurias praleidžiu važiuodama į darbą. Ar nepavėlavau į šiltą žemagrindį nusprendžiu pagal tai, ar stotelėje stovi jis. Kiek laiko liko laukti troleibuso, nusprendžiu pagal jo cigaretės ilgį. Kai jis baiginėja rūkyti, ten prie šviesoforo jau matau atvažiuojantį vielabraukį.
Troleibusas, kaip visada beveik tuščias. Mėgstamiausia mano vieta – gale. Sėdžiu šiltai ir darau su savo smegenimis, ka noriu: medituoju, stebiu žmones, kuriu istorijas, svajoju, revizuoju, kurį nors pasaulį. Laikas, į kurį niekas nepretenduoja…

Kitutė kartais pamiršdavo, kad ji yra katytė, o ne šuniukas:

Salomėja irgi kartais pamiršta kas tokia yra.

Kai tave skypu pakalbina žmogus, kurio jau šimtą metų negirdėjai… …ir po “labas” seka – “kaip tavo meilės raikalai?”, reiškia…. … jis pats tikrai turi ką pasipasakoti. Gali nė nesivarginti atsakinėti, o tik klausyti/skaityti.
Taigi va, būna žmonės ir tuokiasi šiais laikais, ne tik skiriasi.

Žmonės. Jeigu jie, kaip kokiam siaubo filme, pradingtų, tai nė velnio aš to nepastebėčiau. Vistiek, jau pripratau laiką leisti viena. Žinau, ateis savaitgalis ir bus taip, ir ne kitaip. Ar susigalvosiu kokią pramogą, kaip sėst į transporto priemonę ir važuot prie jūros, ar miegosiu, vistiek be žmonių.
Aš pati moku visiškai nepastebėti žmonių. Net jei tai minia. Vakar teko pabuvoti šudopolyje. Galvojau nupirksiu vieną kitą dovaną. Tai apėjau tą garbės ratą. Nemačiau nei vieno žmogaus. Jei mane dėl kokio nusikaltimo apklaustų, būčiau ne kokia liudininkė. Turbūt nė nepastebėčiau lavono vidur pirkinių sostinės. Nepamenu nei vieno veido, nei vieno žmogaus, nepamenu, kad tarkim, kur dėl spusties negalėčiau praeiti, kas pastumtų. Tiesiog man žmonių nėra.
Gal kiek kitaip pačioje maxėje. Dovanos nei vienos nenupirkau, nes nei vienas daiktas nemojavo rankytėmis, netabalavo kojytėmis ir nešaukė: “aš aš aš aš skirtas tavo broliui/mamai/ms/bfd./kitam”. Nemojavo tai nemojavo, todėl nuėjau šiaip apsipirkt. Va maxėje tai žmonės karts nuo karto mano galvoje įsijungia, nes palieka vežimus vidur tako, kur mano dydenybė eina, šiaip braunasi visur. Na, bet aplankius įdomiausią maxės skyrių ir patraukusi prie kasų vėl nustebau, kad nėra jokių eilių. Visiškai. Jie ką, ten tik malasi po parduotuvę, bet neperka? O gal tik mano įsivaizduojami žmonės ten trukdė?
Per daug jau pripratau prie abejingumo, kad kai kurios personos ima ir nustebina. Pasakiau vienam vip, kad reikia man nustot su juo bendraut. O tai dar pradės patikt, nes va nebūna online ir jau kažkaip liūdniau, nors nei ten labai reikia, nei ten daug kalbam. Sakau taip gali priklausomybė atsirast. Bet tas vip nustebino pasakydamas, kad būtų gaila jei nebebendraučiau, o ne gūžtelėjęs pečiais ir “kaip nori”.
Baigiu rašinėt nesąmones, einu paskaityt. Bo apsileidai Salomėja, apsileidai lyginant net su tais laikais, kai skaityt laiko neturėjai, bet vistieki godžiai tempeisi knygas iš bibliotekos, taip pat kaip dabar jau tempi iš knygyno. Tik devynios knygos per mėnesį. Nebūtum pradėjus rašytis, nebūtum pastebėjusi savo apsileidimo.

Į rankinę įmečiau nutrūkusį papuošalą. Namuose nusprendžiau ištraukt. Teko viską išraust. Jėtau jėtau, kiek visko aš nešiojuosi:
Standartiniai daiktai (būna daugiau mažiau pas daugelį):
1. Piniginė.
2. Raktai.
3. Pirma mobilkė.
4. Antra mobilkė (gal jau sąskaitą reik pasipildyt, nes jau antras mėnesis tik sos sms galėčiau siųst:)
5. Vienkartinių nosinių pakelis.
6. Mergaitiški ten visokie dalykėliai (įskaitant ir lūpų balzamą, bei dildę)
Pusiau stadartiniai daiktai (skirtingomos variacijomis irgi daug kas gali turėt):
7. Usb atmintinių dėkliukas su dvejomis išoriškai vienodomis raudonomis fliashkemis. Tik viena 1 GB, o kita 4 GB talpos.
8. Užrašų knygelė. Joje dar yra krūvos atvirukų ir kelios foto.
9. Skėtis.
10. Kramtoma guma.
11. Paracetamolis. Anglis (nežinau gi kada kur teks gert).
12. Segtukas plaukams.
13. Degtukai ir žiebtuvėlis – mažylis Zipukas (o aš nerūkau).
14. Kvepalai.
Visai nestandartiniai daiktai (nestandartiniai, ne dėl to, kad keisti, bet šiai, abejoju ar taip jau visos ir rastų pas save):
15. Usb laidas pirmam telefui.
16. Usb laidas antram telefui (dažnai panaudojamas ir kitiems devaisams darbe).
17. Nelegalių XP kompaktas.
18. Dvi knygos (grąžinta ir paskolinta).
19. Žaislas paminėtas ankstesniame įraše.
20. Siūlai su adata.
21. Vodafone mobilus internetas (ne mano ir nenaudojamas, bet veikiantis).
Ne, mano rankinė nėra labai didelė. Vietos dar yra. Kaip gerb. (?) dizaineris Juozukas pasakytų, rankinė turi būti tokia, kad 5kg bulvių maišelis tilptų ir nereiktų vaikščiot su maxes reklaminiais po penkiolika ct.

Šalom!
Anglonas sako, kad mano vardas angliškai:

Juokinga gal, bet mažumėlę nesugebu ištart.
Bet, kaip juokinga būtų jei nuvažiavus į užsienį sumanyčiau taip ir prisistatinėt. Kaip kažkokia ten neaiški Seleumi, o ne streindž Salomėja.