Atrodo žmonėms rūpi tik du dalykai: krizė (kaip viskas blogai) ir sniego nebuvimas (kaip blogai).
O aš šiandien sau važiuoju troleibusu ir galvoju, kaip faina, kad šaligatviai sausi, purvais niekas nesitaško, slidinėt nereikia, nes dėl krizės turbūt nebarstytų. Plaukai nuo visokių sniegų nešlampa. Gėris.
Kai darbe pasidžiaugiau sniego nebuvimu, tai susilaukiau pritarimo. Man sakė, žinok, kaip gera vairuot sausa gatve, ir druskų ten visokių nepribarsto ir t.t.
Ir man patinka tos 20 min, kurias praleidžiu važiuodama į darbą. Ar nepavėlavau į šiltą žemagrindį nusprendžiu pagal tai, ar stotelėje stovi jis. Kiek laiko liko laukti troleibuso, nusprendžiu pagal jo cigaretės ilgį. Kai jis baiginėja rūkyti, ten prie šviesoforo jau matau atvažiuojantį vielabraukį.
Troleibusas, kaip visada beveik tuščias. Mėgstamiausia mano vieta – gale. Sėdžiu šiltai ir darau su savo smegenimis, ka noriu: medituoju, stebiu žmones, kuriu istorijas, svajoju, revizuoju, kurį nors pasaulį. Laikas, į kurį niekas nepretenduoja…