Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Kaimynai yra tokia gyvūnų rūšis, kuri sunkiai leidžiasi dresūrai, bet turi savus įpročius. Turiu tokį Tuktuką. Anas gi sugalvoja naktį kažką kalti. Ne šiaip ten kokį vieną kitą vinuką, bet stabiliai. Turbūt kambarį kokiomis nors smulkiomis lentelėmis kala. O naktį tai, čia ne kokią 23 val, ar net ne vidurnaktį, o taip pirmą, antrą… Pirmą kartą tai jis taip baladojosi kokią valandą. Tada pradėjo kažkas groti radiatoriais. Susiprato.
Po kiek laiko vėl naktis. Vėl jis tuksena. OMG :))) O paryčiui dar ir baldus ima stumdyti. Matyt reikia taip pat ir už kokios spintos lenteles sukalti.
Naktį sugalvojom, kad gal jo žmona dirba naktinėje kokioj pamainoj. Prieš eidama į darbą pareikalauja gražių sienų. Grįžta, pamato, apstaugia, liepa daryt viską iš naujo. Bet dieną Tuktukas negali, nes Tuktukienė gi po darbo miega. Tai laukia nakties.
O kas sakė, kad gyvent liūdna?

Pilnas stalas saldainių ir jų popierėlių.
Saldainiai.
Viskas saldainiška. Ir saldainiai ne sintetiniai.
Būna ir taip. Saldu.

Aš jau sakiau, kad jei tik įmanoma, tai stengiuosi nevaidmainiaut. Ir jei draugė klausia ar man gražus jos rankinukas, tai aš pasakysiu, kad nė velnio, jei jis man nepatiks.
Skaudu? Bjauru? Taip įgijau keistokoką reputaciją. Štai draugytė sako, kad super yra turėt žmogų, kuris pasakys ką mano. Nes jei nenorėsi sužinot, tai tiesiog neklausi.
Prajuokino, kai pasakė, jog prieš pradėdama meilės istoriją atves su manim susipažinti savo simpatiją. Nes gi iš manęs patarimo niekaip neištrauksi. Niekada nepatarinėju. Bet pasakau nuomonę. Kuri deja (tikrai deja) dažniausiai pasitvirtina.
Nuojauta.
Ir kaip sunku jos klausyti. Kai ji sako blogai, mes vis norim nutildyti. Sakyt, o mieloji Nuojautėle, o tavęs kas nors klausia? Aš noriu taip ir tavo nuomonė man nerūpi.
Bet, o kaip smagu, kai nuojauta kalba gerai.
O šiaip tai norėjau pasigirti, kad gavau dovanų rankų darbo skirtuką knygai 🙂 ir vien dėl to čia pliurpiu pievas, kad nebūtų visas įrašas tik trumpas pasigyrimas :P. Nai nai nai:).

Ir parašius tokį pavadinimą, žinoma, pagalvojau, kad nebūtų ėmę tai nebūtų ir atėję. Bet netiesa. Jie visada ateina. Man irgi atėjo naujieji metai.
Nei sau, nei pasauliui nesumeluosiu pasakydama, kad šitas naujų pasitikimas buvo geriausias ever in my life. Nematomas draugas linkčioja galva, nors jo ten ir nebuvo, bet jis žino viską.
Sako, kartais taip nutinka. Neturiu priežasčių netikėt.

Galvoju, nu vistiek gal yra tikimybė laimėt porą kartų aukso puodą. Net jei neperku bilietų. Tai sakau tada butą pirksiu. Va manau gal net šitą. O kodėl gi ne? Interjeras mano skonio. Laaaaabai gražu. Na tiesiog laaaaabai. Ir vaizdas į sIEnamiestį. Ko daugiau gali reikti.
Kur mano milijonai, kur mano milijonai.
Kada alga?
Noriu miegot.

Jei miegot nueini trečią nakties (neįprastai vėlai), atsikeli šeštą (ojėj, taigi man 12 keltis yra pats tas), tai gal tai nemiga?
O šiaip vat, gal aš nieko nesupantu šitam pasaulyje. Kita vertus, o kas sakė, kad reikia suprast? Taip gal net įdomiau.
Turbūt linkiu geros paskutinės metų darbo dienos.

DNR:
– Salomėja, duosiu tau chalvos batonėlį su viena sąlyga.
Salomėja:
– Nu?
DNR:
– Jei atsakysi ar tu esi piktoji fėja, ar geroji ragana.
Atsakiau. Sakė galvojo, kad kitas variantas.

Prieš pat 2007 metų galą buvau čia parašiusi nepažadus. Neprisižadėjau šio bei to. Metams prabėgus įdomu pasižiūrėt, kaip čia sekėsi. Štai ko nežadėjau:
1. Šiandien aš nepažadu, kad naujais metais išsigydysiu darboholizmą.
2. Dar nepažadu, kad atsistatydinsiu iš bambeklių klubo prezidentės pareigų.
3. Nepažadu mesti gerti (o taip, nepasiduosiu madai mesti gert, rūkyt ir svorį).
4. Dar napažadu nevadint katės drambliuku.
5. Nepažadu vėl pradėt žiūrėt televizorių.
6. Nepažadu Akropolio nevadint Šudopoliu.
7. Nepažadu taupyti ir nieko nepirkti per išpardavimus.
8. Nepažadu užaugt, nustot nusišnekėt ir pradėt rimtai rašyt. Ir dar klaidų nebedaryt.
Taigi va, su tuo pirmu punktu tai keistai. Patinka man vis dar darbas. Bet motyvacija mažėja mažėja mažėja. Mažėjo dar krizei neužėjus. O šiai prasidėjus tik atsirado darbo praradimo baimė ir didelė nebemeilė aplinkai. Tai manau, kad darboholike manes pavadinti jau nebegalima. Pastangos=nauda. Kai pastangos nebelygu nauda, darboholozmas pasibaigia.
Antrą pažadą įvykdžiau su kaupu ir dargi siekiu savigraužos (savipisos) princesės titulo.
Su trečiu nepažadu irgi neprašoviau. Gert nemečiau ir nemesiu. Kai visi metė, kažkam gi reikia tą blogį naikint.
Štai katės jau nekaip nebevadinu. Reiktų jau ją aplankyt gal, ar ką. Visgi 6 metus į ausį murkė.
Penktas nepažadas tobulas. Ne tik nepradėjau teliko žiūrėt, bet net ir labai patenkinta, kad jo neturiu. Tomis retomis akimirkomis, kai svečiuose pas tėvus užmatau ką rodo, vis pasidžiaugiu pasidžiaugiu. O aną sykį mama sako, kad taigi žiūrėdavau seniau serialus. O jo jo. Gėda prisipažinti, bet taip ir buvo. Vienok, visokių gi patirčių gyvenime reikia.
Akropolis mano žodyne išliko šudopoliu. Vėl gi tai pačiai mamai (atrodo) išsakiau savo nuomonę, apie vaikų ekskursijas atvežamas iš kitų miestų. Bandė ginčytis, bet kur ten su manim. Šudopolis yra šudopolis.
Štai su septinto punkto nepažadais sunkiau. Pradėjusi viena gyventi, pradėjau ir taupyti. Arba tiksliau – galvoti. O gal pirma pagalvojau, o tada pradėjau viena gyventi. Ir t.t. Bet visokių šūdniekių nebeperku. O gal supratau, kad ne juose džiaugsmas.
Aštuntasis nepažadas vykdomas su užsidegimu. Užaugt negresia. Nustot nusišnekėt? Tai gal dar kokių malonumų atsisakyt? O apie rimtą rašymą… Na gal kada nors, kai rašymas nebebus pagrindinis darbas.
Va kaip viskas.
O naujiems metams aš nieko nei pažadu, nei nepažadu. Nieko nenoriu. Kam man tas niekas? Noriu visko. :))

Sako šiandien pirmadienis. Vat kompiuteris taip sako. Ir telefonas.
Dar sako, kad darbo diena. Nežinau, kas šitai sako, bet tikrai ne pati sugalvojau.
Tai kaip ir dirbt reiktų.
O aš sakau, kad man jau atostogų reikia. Keista, taip sakyt po to, kai keturios laisvos dienos buvo. O visgi, gal kaip tik po to laisvasavaitgalio ir reikia ilsėtis.
Sako bus dar keturios. Čia jau kaip kam, nes mes 2008 01 02 dirbsime besišypsodami. Ir dzin, bo naujų sutikimas nusimato vienišai ramus ir be planų (nors tas rytojus kartais ima ir atsineša netikėtumų).
Man reikia atostogų!!! Galiu net pasiimt. Bet mažumėlę prisibijau, kad tai ir vėl gali būti nieko neveikimo dienos. Kartais tai gerai. Bet ne šį kartą. Noriu mažiau galvot, daugiau gyvent.

Kas prasideda, tas ir pasibaigia.
Vasaros pabaigoje baigėsi viena istorija.
Šią naktį baigėsi kita istorija.
Pirmoji istorija buvo ilga, graži ir baigėsi be ašarų.
Antroji trumpa, graži, keista, o ašaros tikiuosi iki ryto (darbo) nudžius.
Pirmyn ir tik pirmyn. Atsisuksi atgal – į druskos stulpą pavirsi.