Seni nepažadai

Prieš pat 2007 metų galą buvau čia parašiusi nepažadus. Neprisižadėjau šio bei to. Metams prabėgus įdomu pasižiūrėt, kaip čia sekėsi. Štai ko nežadėjau:
1. Šiandien aš nepažadu, kad naujais metais išsigydysiu darboholizmą.
2. Dar nepažadu, kad atsistatydinsiu iš bambeklių klubo prezidentės pareigų.
3. Nepažadu mesti gerti (o taip, nepasiduosiu madai mesti gert, rūkyt ir svorį).
4. Dar napažadu nevadint katės drambliuku.
5. Nepažadu vėl pradėt žiūrėt televizorių.
6. Nepažadu Akropolio nevadint Šudopoliu.
7. Nepažadu taupyti ir nieko nepirkti per išpardavimus.
8. Nepažadu užaugt, nustot nusišnekėt ir pradėt rimtai rašyt. Ir dar klaidų nebedaryt.
Taigi va, su tuo pirmu punktu tai keistai. Patinka man vis dar darbas. Bet motyvacija mažėja mažėja mažėja. Mažėjo dar krizei neužėjus. O šiai prasidėjus tik atsirado darbo praradimo baimė ir didelė nebemeilė aplinkai. Tai manau, kad darboholike manes pavadinti jau nebegalima. Pastangos=nauda. Kai pastangos nebelygu nauda, darboholozmas pasibaigia.
Antrą pažadą įvykdžiau su kaupu ir dargi siekiu savigraužos (savipisos) princesės titulo.
Su trečiu nepažadu irgi neprašoviau. Gert nemečiau ir nemesiu. Kai visi metė, kažkam gi reikia tą blogį naikint.
Štai katės jau nekaip nebevadinu. Reiktų jau ją aplankyt gal, ar ką. Visgi 6 metus į ausį murkė.
Penktas nepažadas tobulas. Ne tik nepradėjau teliko žiūrėt, bet net ir labai patenkinta, kad jo neturiu. Tomis retomis akimirkomis, kai svečiuose pas tėvus užmatau ką rodo, vis pasidžiaugiu pasidžiaugiu. O aną sykį mama sako, kad taigi žiūrėdavau seniau serialus. O jo jo. Gėda prisipažinti, bet taip ir buvo. Vienok, visokių gi patirčių gyvenime reikia.
Akropolis mano žodyne išliko šudopoliu. Vėl gi tai pačiai mamai (atrodo) išsakiau savo nuomonę, apie vaikų ekskursijas atvežamas iš kitų miestų. Bandė ginčytis, bet kur ten su manim. Šudopolis yra šudopolis.
Štai su septinto punkto nepažadais sunkiau. Pradėjusi viena gyventi, pradėjau ir taupyti. Arba tiksliau – galvoti. O gal pirma pagalvojau, o tada pradėjau viena gyventi. Ir t.t. Bet visokių šūdniekių nebeperku. O gal supratau, kad ne juose džiaugsmas.
Aštuntasis nepažadas vykdomas su užsidegimu. Užaugt negresia. Nustot nusišnekėt? Tai gal dar kokių malonumų atsisakyt? O apie rimtą rašymą… Na gal kada nors, kai rašymas nebebus pagrindinis darbas.
Va kaip viskas.
O naujiems metams aš nieko nei pažadu, nei nepažadu. Nieko nenoriu. Kam man tas niekas? Noriu visko. :))