Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Būna dienų kai daug visko nuveiki, nors atsikeli apypiečiui. Kaip šiandien.
Vakar praktiškai pasidžiaugėme seno namo “privalumais”, kai įsijungus siurblį ar kažką dingsta elektra ir tenka pėdinti apsižiūrėti, kur gi tie mūsų saugikliai. Taigi, šiandien spėjom nuvažiuoti į sendaikčių turgų. Ieškoti rimtesnių saugiklių. Ech koks turgus. Kiek visokio gero. To senovinio portfelio tai noriu noriu.
Spėjome ir pačiupinėti tuos kačiukus po penkis litus. Paimčiau visus.
Spėjau ir su svetimais diedukais susipažinti.
Spėjome didį skalbimą atlikti.
Spėjau lažybas laimėti. Nes man sakė, kad tas voras neįsikals į betoną. Cha cha.
Spėjom pasivažinėti į užmiestį.
Spėjau viename svetimame ir negyvenamame namuke rasti senovinių gėrybių. Net suknelių, ech… Gerų daiktų žmonės nenaudoja. O aš priglausčiau.
Spėjome ekspromtu užsukti į kirpyklą.
Spėjome gauti vodafone internetą išbandymui (toje miesto dalyje bėda su internetu. Kaip visada karaliauja Teo).
Spėjome pasikabinti spalvotas bambukines žaliuzes.
Ir dar daug ko spėjome pakeliui.
O va čia kur esu nėra nei vienos knygos. Todėl skaitykime, kad aš čia kaip ir nebegyvenu:).
O para dar nesibaigė.

Turiu čia tokį vieną kolegą su tuneliniu mąstymu, tai kartais jam pavydžiu.
Nes nors bg man ir sakė, kad aš smagiai nuo vieno prie kito dalyko peršoku, bet man pačiai kažkaip tai nelabai.
Nes nu dirbu dirbu dirbu – švyst man reikia būtinai pažėt kiek pagal skelbimus kainuoja anas gyvūnas.
Tada trept, galvoju reik parašyt darbinį laišką. Tada bum kalbam apie mobilų internetą. Tada op galvoju, kuriuos ten paveikslus esu palikus pas ex vyrą, bo jis labai nori mano daiktų nusikratyt. Tada sugalvoju eit pažiūrėt kiek kainuoja fotikai. Tada man kyla puiki mintis, kaip parašyt įžangą tame tekste, prie kurio dirbu. Berašydama prisimenu, kad ėėėė taigi vakar ten matėm biblioteką. Tada pažiūriu ar akcijų nėra pegase. Tada ekrano kampe pamatau, kad šefs skaito mano tekstą darbinį, pagalvoju, kad tuoj prisikabins ko nors. Žiūriu, kad jau baiginėju straipsnuką. Pamąstau, kad reikia nuspiešti tašės eskizą. Galvoju, kur čia reiks apsirpirkt su tais daiktais naujam butui. Parsisiunčiu kitą programą aprašymui. Įdiegiu, darau screenshotus, kol programa vykdo ką nors, pažiūriu twiterį. Ir atrodo viskas per dešimt minučių.
Šiandien vieno žmogaus balse (ar reikia sakyt tekste?) išgirdau dideles pavydo gaideles. Jie nepaliauja manęs stebinę.

Aš esu tikra emo girl. Nes esu baisingai valdoma emocijų. Visiškai nestabili. Leidžiuos smarkiai įtakojama jų.
Jei susierzinu tai susierzinu. Jei juokiuos, tai juokiuos ir dzin man net jei kačiukas šalia miršta.
Jei man nepatinka, tai nepatinka.
Mane labai lengva išmušt iš pusiausvyros. Nu labai labai. Tarkim aš su kažkuo planuoju, kad dieną y valgysim patiekalą x. Na ir kartkartėm, bėgant dienom vis tai vienas, tai kitas užsimenam apie tai:
* o kai gaminsi x, tai…;
* o y dieną vistiek varysim ten pirkt ingridientų, tai pažiūrėsim ir tą;
* žiū, pažiūrėjau nete x receptų, davai y dieną pabandom taip?
Iš tokių užuominų net nekyla abejonių… Bet, nu kai manęs y dieną, likus kelioms valandoms iki x patiekalo valgymo, paklausia ką gi mes šiandien valgysim (arba ar mes valgysim)… …aš netenku pusiausvyros.
Tikrai netenku. Pradedu manyt, kad kažkur buvo spraga. Apskritai pradedu galvot. O galvot man nepatinka, nes nu paskui ten sveikata pablogėja.
Dar mažumėlę ne visai į temą:
jei gėris ir blogis sukuria pusiausvyrą, tai kodėl mano blogas emocijas, pyktį, nusišnekėjimus, ir t.t. įsimena labiau nei geras nuotaikas, juoką ir genialias idėjas?
Pvz., sako: tai negalima nieko pasakyt nes iš karto užsiparini.
Bet niekada nesako: tu visada kikeni, kai aš padarau tą bei aną.
O atsakymą aš žinau, vakar senamiestyje tokie berniukai su dviračiais sako ant manęs ir mano palydovo:
– Praleiskim šituos žmones…
Tai va ir atsakymas.
ŽMONĖS.
P.S. Klausimą irgi žinau.

Tai ką. O visgi prisikalbėjau, ane? Va šitame įraše (paskutinėje pastraipoje). Ir diena tokia hm (ir visokia kitokia bloga bloga, nes buvo Kūčios), kai šnekėjau/rašinėjau tai… Ir vakar dar labai labai bijojau, kad nenuskristų sėkmė kur nors. Bet pasirašius sutartį, gavus raktus, jau galima pasidžiaugt. ane?
Jėzau, tos aukštosios lubos… Metro storio palangės… Kiek erdvės… Woohoo!!!

Brangus Dieve,
aš tavo nuolanki tarnaitė (meluot šiandien galima) prašau padaryk taip, kad iš šito pasaulio, kuriame aš gyvenu, išnyktų visi lochai.
Jei tu, brangus Dieve, manai, kad ir aš esu lochė, tada padaryk taip, jog taip pat išnykčiau.
Amen

Apsėdimai, priklausomybės, manijos, minties užstabdymai.
Ir dar rėmai. Rėmeliai. Rėmukai.
Šito gėrio matau stebėdama pasaulį savo naiviomis akimis. O jos pas mane naivios naivios. Klapt klapt.
Kai kuriuos žmonės taip apsėda, kokia nors idėja, pvz., susikurti tam tikrą įvaizdį ir jo laikytis, kad šie net praranda visus draugus. Ai, bet jie ir netiko prie įvaizdžio. Toks jau stiprus tas apsėdimas.
Klapt.
Kai kuriuos užklumpa trumpalaikiai priepuoliai: pvz., kasdieną valgyti chalvos batonėlius, kol į šiuos nebegali žiūrėti. Tada ateina eilė kitai laikinai manijai.
Klapt.
Aš irgi. Manau ne visai normaliai elgiuosi rytais telefonu žvilgtelėdama kas naujo internete. Juk galiu įsijungti kompą, arba palaukti pusvalandį kol atsirasiu darbe.
Nemanau, kad normalu yra būti taip neigiamai veikiamai “fullscreen’o”. Nes net mažame savo nautbukėlio ekrane negaliu, na tiesiog NEGALIU pakęst, kai programa įjungta per visą ekraną. Tuomet aš visą laiką galvoju, kaip ją sumažint… [taip, aš ir filmų nežiūriu fulskrynu. Na arba bent jau leistuvo valdymo mygtukai man turi matytis].
Klapt
Kartais pamąstau, kad kai kurie tikrai apsėsti. Čia aš apie internautus. Juos užvaldžiusi mintis, kad visi yra kvailiai bei neišmanėliai ir skleidžia visokias erezijas, kaip rimtą reikalą (visai su tuo sutinku). O bet tačiau, visai jau nesuprantu, kaip galima būt taip užsiciklinus, kad pult į asmeniškumus. Ižeidinėt tuos vargšus neišmanėlius. Taip užsikirst, kad visur ir visiems pasisakyt ta tema. Blogint apie tai. Ir vis badyt pirštais – va jie, va jie, tie kvailiai tikintys nesąmonėm ir skleidžiantys blogą info kitiems kvailiams. Ir??? Apsėstasis tik dar labiau siunta, dar labiau jaučia pagiežą. Aplinkui niekam tai nerūpi. Po to pradėda neberūpėt ir tiems, kurie sudomėję buvo tais tikraisiais argumentais ir ta “gera bei teisinga” info. Nes tampa nebepriimtinas jos pateikimo būdas.
Klapt
Ir rėmai. Na kodėl reikia sukaišiot visus į rėmelius? A? Vienas populiariausių tai vyrai ir moterys. Moterys daro taip ir šitaip, o vyrai galvoja anaip ir va dar kaip. Ar tikrai? TIKRAI? Tikrai aš esu vienintelė pasaulyje, kuri išgirdusi “na tai būdinga moterims/vyrams”, galiu beveik iš karto prisiminti konkretų pvz., kur ir kada taip elgėsi priešingos nei minima lyties atstovas?
O dar gražiau suskirstyt pagal specialybes. Ai, taigi filologė, ko iš jos norėt. Kažkaip man nepatiktų, kad mane vertintų pagal specialybę, su kuria gyvenime bendro turiu tik tiek, kad po stalu mėtosi baigimo diplomas. O net jei ir daugiau turėčiau bendro? Nuo to, kad esu elektronikos inžinierė dirbanti redaktore, tai mažiau meniška būčiau?
Klapt.
Jo viena iš mano manijų tai yra nusišnekėjimas. Kai tik išsižioju.
Klapt.
Šiandien gali komentuot ir lochai. Aš geros nuotaikos.

Pastaruoju metu mane glumina oro pardavėjai.
Maždaug:
– Laba diena. Prašau susimokėkit.
– Už ką?
– Už paslaugą.
– Už tą kurios nesuteikėt ir gal nesuteiksit? Jūs juokaujat?
Ir naivios naivios kiaulės akutės:
– Mes čia ne juokaut susirinkom.
Ok, gal ir ne. O bet tačiau man oro pardavinėjimas vis tik juokingas. Gal dėl to, kad tas oras nesupakuotas? Imk glėbį ir neškis. Kiek tik nori. Tik 200lt sumokėk.

Taip jau nutinka, kai kažkas pagrobia vieną gyvenimo valandą. Pusryčiai pusę keturių. Po piet.
Brangiausiojo siūtas sijonas kreipia visų dėmesį. Sako man tinka. Sako gražus. Fun.
Tas butas visai nieko. Ir kaina tinkama. Ir vieta nėra bloga. Ir didesnis. Ir net vonia yra. Ale nu ne ten, kur aš svajoju. Ne ten.
Katė gimdyvė mūsų name staugia per visus devynis aukštus. Lauke būriuojasi tėvai. Nuolankiai susitaikantys su likimu, bei aukštai iškėlę galvas.
Bato reikalai pajudėjo.
Po lašinių šokoladas yra labai skanu.
Tai tiek tų naujienų. Atiduokit valandą.
P.S. Į darbą tai nenoriu.

Kai galvoji, kad viskas yra blogai, tai Tas Kuris Viską Sugalvojo tik nusišypso ir galvoja: “ot, nu lochai. blogai jiems matai. šekit dar. oi, nepaspringot? te dar. vajė… šitie dar laikosi? o kaip su šituo susidorosit?”
Eina jis ir en, ir iks. Tas Kur Viską Sugalvojo. Ir lai nebando jis įsižeist dėl keiksmažodžio, nes pats viską ir sugalvojo.
Kaip, jau ką tik sakiau bg, išsinuomosiu kokiam Lietuvos užkampyje trobą. Įsivesiu internetą, kad nebūčiau atskirta visiškai. Auginsiu morkas, skinsiu nuo medžių vyšnias, obuolius. Lesinsiu kieme vištas basa ir glostysiu katiną. Šoksiu su naktiniais, suksiu lanką, dainuosiu. Rašysiu pasakas. Piešiu paveikslus ir skaitysiu knygas. Paprašysiu, kad man iš užuolaidos pasiūtų ilgą suknią ir vakarieniausiu žvakių šviesoje. O visi manys, kad tame name gyvena ragana. Ir galim koperuotis jei ką. Susikursim komuną ir tegu tie kiti eina irgi ir en, ir iks, kartu su Tuo Kuris Viską Sugalvojo.
Papildymas:
Prisiminiau dar, kad kepsiu obuolių pyragą ir gaminsiu šerbetą. Vo.

Buvo batas. Nebėra bato.