Turiu čia tokį vieną kolegą su tuneliniu mąstymu, tai kartais jam pavydžiu.
Nes nors bg man ir sakė, kad aš smagiai nuo vieno prie kito dalyko peršoku, bet man pačiai kažkaip tai nelabai.
Nes nu dirbu dirbu dirbu – švyst man reikia būtinai pažėt kiek pagal skelbimus kainuoja anas gyvūnas.
Tada trept, galvoju reik parašyt darbinį laišką. Tada bum kalbam apie mobilų internetą. Tada op galvoju, kuriuos ten paveikslus esu palikus pas ex vyrą, bo jis labai nori mano daiktų nusikratyt. Tada sugalvoju eit pažiūrėt kiek kainuoja fotikai. Tada man kyla puiki mintis, kaip parašyt įžangą tame tekste, prie kurio dirbu. Berašydama prisimenu, kad ėėėė taigi vakar ten matėm biblioteką. Tada pažiūriu ar akcijų nėra pegase. Tada ekrano kampe pamatau, kad šefs skaito mano tekstą darbinį, pagalvoju, kad tuoj prisikabins ko nors. Žiūriu, kad jau baiginėju straipsnuką. Pamąstau, kad reikia nuspiešti tašės eskizą. Galvoju, kur čia reiks apsirpirkt su tais daiktais naujam butui. Parsisiunčiu kitą programą aprašymui. Įdiegiu, darau screenshotus, kol programa vykdo ką nors, pažiūriu twiterį. Ir atrodo viskas per dešimt minučių.
Šiandien vieno žmogaus balse (ar reikia sakyt tekste?) išgirdau dideles pavydo gaideles. Jie nepaliauja manęs stebinę.