Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Štai (Karoliui leidus) publikuoju vieno pokalbio nuotrupą…
[2008.08.15 23:48:44] ShizaMėja SaloMisė sako: mhm, tau dažnai kai su manim kalbi viskas keista būna
[2008.08.16 00:31:36] Karolis sako: Ne viskas
[2008.08.16 00:31:42] Karolis sako: Tu esi keista ir tiek
[2008.08.16 11:33:48] ShizaMėja SaloMisė sako: nesu
[2008.08.16 11:34:39] Karolis sako: Tu ne keista? 😀
[2008.08.16 11:34:57] ShizaMėja SaloMisė sako: nu kuo normaliausia:)
[2008.08.16 11:35:06] ShizaMėja SaloMisė sako: o kame tas mano keistumas?
[2008.08.16 11:35:26] Karolis sako: Tu esi keista visa savo esybe
[2008.08.16 11:35:31] Karolis sako: Salomėja – keistumo sinonimas
[2008.08.16 11:36:09] ShizaMėja SaloMisė sako: nu ačiū ačiū:)))) bet kažkaip keistai tu čia apie mane
[2008.08.16 11:37:12] Karolis sako: Tai apie tave tik keistai ir tegalima. Tavęs neina standartiniais žmogiškais terminais apibūdint 🙂
[2008.08.16 11:37:59] ShizaMėja SaloMisė sako: ojėzau, klausyk aš taip ir įsižeist galiu… kurių jau standarinių žmogiškų negali man pritaikyt?
[2008.08.16 11:38:49] Karolis sako: Todėl, kad aš pradedu abejot ar tu žmogus. Man atrodo tu esi atskira rušis. Salomėja – pati sau rasė, tauta, rūšis.
[2008.08.16 11:38:52] Karolis sako: 🙂
[2008.08.16 11:39:35] ShizaMėja SaloMisė sako: o tu kartais nenusikabi čia nuo ryto? kas gi privertė tai apie mane galvot?
[2008.08.16 11:44:03] Karolis sako: Rytinio nusikalbėjimo elementas egzistuoja, bet aš ir anksčiau apie tai galvojau, tik tu niekad neklausei, o aš niekad nesakiau 🙂
[2008.08.16 11:44:33] ShizaMėja SaloMisė sako: oho, tai rėžk jau dabar viską, nes vėl nepaklausiu ir ko nors įdomaus nesužinosiu
[2008.08.16 11:45:46] Karolis sako: Tai nėr čia ko rėžt. Tiesiog gyvenime turėjau visokių keistų pažįstamų. Pats savęs irgi į tipinius rėmus nesugebėčiau įkišt, bet kai pabendravau su tavim, tai nesugalvoju jokių remų, į kuriuos tu tilptum – reik naujus kurt 🙂
[2008.08.16 11:47:13] ShizaMėja SaloMisė sako: oho, dabar jau nežinau ar man čia pasikelt, kad esu nauja rūšis, ar jaustis kaltai, kad mokslininkai dabar vėl darbo turės. kažkur gi reikia pasaulyje ir Salomėjas įterpt… Biologijos bei psichologijos knygose aprašyt.
[2008.08.16 11:48:28] Karolis sako: SalomėjaS? Tokių kaip tu daugiau yra? Aš maniau tu vienintėlė 🙂
[2008.08.16 11:48:49] ShizaMėja SaloMisė sako: na tai aš nežinau, tu gi čia ekspertas
[2008.08.16 11:52:00] Karolis sako: Aš ne ekspertas, tik pradedantysis tyrėjas 😉
Dabar gi primenu vieną Viktorijos komentarą:
“tas tai jo. visi mes čia vaiduokliai anapus monitorių:)
bet man čia šiaip Iš Esmės toks klausimas jau seniai yra, tik niekaip neprisiruošiu viešai išsistebėti. kaip o kaip gi žmonės nusprendžia, kad jie yra keisti? nes nu pvz man mano veiksmai yra savaime aiškūs ir visiškai normalūs. jei galvočiau, kad kažką keistai darau, tai taip nebedaryčiau. atvirkščiai, jei kas daro ne taip, kaip darau aš, tai tie anie yra keisti. ir nenormalūs. ir t.t. labai puikų pavyzdį turėjau, kai viena mergaitė apsiputojus pasakojo, kokia ji kitaip besielgianti ir pan. (iš serijos aš gili asmenybė, o jūs ne) ir neprašyta kaip vieną iš savo ‘elgesio nukrypimų’ paminėjo, kad gali eiti gatve ir dainuoti. nu, ir? aš irgi kartais einu gatve ir dainuoju, bet kol ji nepasakė, kad čia kažkas ne taip, niekad ir nebūčiau pagalvojus. tada lenda mintys į galvą, kad ji tai daro specialiai, kad ‘va, kokia aš kitokia’.
čia jau išsiplėčiau, būčiau gal geriau į savo blogą post’ą padarius:)
nu, tai papasakok. kaip ateina tas Suvokimas?”
Taigi va… Tai kas yra tas keistumas. Keista Salomėja ar kuo normaliausia? Tik nesuprasta? Ką? KĄ?
Kokią aš matau save? Oij oij… Po poros butelių tamsaus alaus, tai kuo nuostabiausią :PPP Gerai jau. Juokauju. Ištiesų manau yra tokių žmonių, kurie tiesiog niekada nepritaps niekur. Net prie kitų keistuolių. Susitaikai ir gyveni.

Senos nuotraukos sukelia nostalgiją. Bet tikrai ne visos. Ypač ne tos, kurios yra darytos ką tik nusipirkus skaitmeninę muilinę. Nusprendusi prasivalyti kompą, perėjau ir per tų foto aplankus. Ojėjėjė, net pačiai gėda žiūrėti, ką ten jau kitiems rodyti. Nusifotografuota prie kiekvieno medžio, kiekvienos gėlės. Ir ne po vieną kartą. Kadrų gi negaila. Geriau jau išsirinkt po to vieną gerą… Prie stulpo, prie tilto, ant tilto, po tiltu, prieš tiltą, už tilto. Visaip, bet kaip… Siaubas. Ne kitaip.
Šitaip šitaip va ir va kaip. Atrodo, kad pleškinta viskas iš eilės… Trinti nusibodo… Bet pravaliau ir manau reiks kada antrą reidą padaryt.
Gerai, kad vienu metu fotikas buvo nukritęs, kol porą mėnesių jį taisė – atpratome. Ir vėlesnių nuotraukų gerokai mažiau. O ir ištraukiamas jis, kai jau tikrai norisi įsiamžinti…
Nemėgstu fotografuotis. Kad ir kokia kompleksuota bebūčiau, manau kad esu gražesnė nei gaunuosi fotografijose 🙂 Va:)

Visada buvau ta, kuri viską meta sutikusi pirmą nesėkmę. Tikrai tikrai… Žaidimą smagu žaisti kol lygį pereini bent penktuoju bandymu. Bet jei užtrunki dieną, tai jau nebeįdomu.
Buvau buvau tokia. Matyt per mažai savimotyvacijos.
Dabar užsimaniau išmokt spausdinti akluoju būdu. Taip. Aš to nemoku. O ir poreikio tokio labai jau baisaus nebuvo. Bet va užsispyriau. Nes turiu motyvą. Nes NORIU. Taigi po kokio mėnesio (taip taip… išmušti 10 metų įpročius tikrai bus sunku) pranešiu, kaip man sekasi. O kad jau viešai apsiskelbiau, tai kaip ir nenorėsiu apsilochint…

Kaip man patinka ledai…
Ledai…
Vasara jie atgaivina.
Ledai…
O žiemą gali susisukti į vilnonį pledą, išsivirti kvapnios arbatos, o prie jos ledųųųųųų… {{dantims nesveika, bet o kas sveika?}}.
Ledai…
Man parduotuvėje sunku nuspręsti, kokius ledus pirkti. Aš visada noriu daug. Didelės porcijos. Besotė. Todėl ir renkuosi visokias Super Vivas, Baltijas. Nes jos didelės… Daugiau nei trys kąsniai.
Patinka man ledai su visokiom uogienėm… Dar ir karameliniu tąsiu įdaru… Šokolado gabaliukais…
Žinau žmogų, kuriam labiausiai patinka suledėję ledai, tokie kokių beveik negalima įkąsti…
O man ne. Man patinka vos vos aptirpę. Niam…
Ledai…

Kodėl artumo jausmas atsiranda keistomis aplinkybėmis?
Kaimynas. Matome 5 metus kiekvieną dieną, bet net nesisveikiname. Gal žinome jo vardą, su kuo gyvena, kiek kačių laiko.
Ir tarkim sutinkame jį visai kitoje aplinkoje. Ne namo laiptinėje, o Turkijoje/belekurkitur. Žvilgt žvilgt. Šypt šypt. Labas labas.
Ir kodėl gi? Žmogus gi tas pats, iš kur ta kalba atsirado?
Pamenu, Šilutės Topo Centre užkalbino mane konsultantas:
– Tu kartais ne iš Ukmergės? Tavo mama mano mokytoja buvo. Mes toje pačioje gatvėje gyvenome.
Pamenu pamenu, bet nei mes bendravome, nei pažindinomės, nei vienas kitam labai įdomūs buvome. Tai jau buitinės technikos parduotuvėje, kitame šalies gale, man artumas neatsiranda.
Šiandien su Laura ir Donatu sėdėjom lauke. Kaip tik tokiu metu, kai visi į darbus renkasi. Sėdim sau, plepam, geriam vandenį/arbatą… Ir eina pro šalį visi. Sveikinasi, šypsosi. Leidėjas pakalbino, pajuokavo… O vat sėdėtume leidyklos patalpose tai jokio šypt nesulauktume. Čia atrodo lyg netikėta mintis – Savi! :)))
Ech tie žmonėėės…

Pastaras savaites nuolat girdžiu zyzimą, kad vasaros nėra… Kad vasara bloga. Ir visas kitas su tuo susijusias variacijas.
Hm. Matyt aš gyvenu kažkur ne ten, kur visi. Mano pasaulyje tai tikrai vasara. Gegužės pabaigoje, birželio pradžoje atostogavome. Nė lašo lietaus. Nuostabus oras. Jūra. Smėlis.
Liepos pradžioje buvome prie ežero. Lyg ir puikus oras buvo.
Liepos pabaigoje plaukėme baidarėmis. Nežinau, kas ten vasaros nemato, bet gana įtikinamai įdegiau. Daug maudžiausi. Lyg ir vasara?
Dabar į mane pusčia kondicionierius, nes visiems karšta. O karšta būna tik vasarą. Tokia jau ta Lietuva:).
Jei aš buvau išvedusi pavedžioti visas penkias savo basučių poras, reiškiasi irgi vasara buvo. Nes kojų šalti aš nemėgstu.
Naktinėju ir man net nevisada reikia megstinio. Veltui prasitampau. Vasaros požymis?
Net lietus ir tas toks… Kur skėčio traukti nesinori…
Vasara.
Baigiasi… Bet sako bus šiltas ruduo. Ojė ojėjė… Gražuva.

Buvau šaindien apžiūrėt vieno nuomojamo buto. {{čia ieškau, jei žinot – greitai siūlot}}. Joooo. Kaip visada (kaip visada!!!) ateinu per anksti. Randu namą. Suprantu, kad gal jau ir eisiu… Na bet jei jau atsivilkau reikia užmest akį ir į vidų. Mhm, pirma mintis buvo teisi. Už 900lt man siūlo 20 kvadratinių metrų butą be grindų (ištrupėjęs parketas), baldų. Nusilupusiais tapetais… Dušelyje viskas pilka nuo pelėsių… Ai bet aš neišranki. Man tiktų. Bet namas tai tikrai nepatiko. Labai labai. To tipo namai man jau Kaune šiurpą varė. Tai ir išėjau… Net neabejoju, dar keliomis savaitėmis arčiau rugsėjo ir brangiau tą butą išnuomos.
Gal kokiam studentui reikia bilieto į Be2Gether? Parduodu/mainau/dovanoju. Čia jau kaip sutarsim. Kreipkitės. Paskubėkit. Nes taip ir liks nepanaudotas.
O jau kokią gražią užrašų knygelę nusipirkau. Oij oij.. Nei man reikia, nei ką. Bet kai visai neseniai užsimaniau papiešt, ir neradau ant ko, tai sumaniau padėtį taisyt. Labai graži… Būna ir pigių gražių daiktų maksimose. Oj, nu kam ta skeptiška šypsena. Ateikit, parodysiu. Pagirsit.
Tiems kam pažadėjau laiškus, tai jau pradėjau rašyt. Ramiakas. Nesiparinam, laukiam.
Kokia diena, toks ir įrašas.

Kiek mes save pažįstam? Galime pasakyti, kad mėgstame ledus? Nekenčiame melo? Mėgstamiausia spalva raudona?
O kai supranti, kad nieko apie save nežinai? Na beveik nieko. Ir kad kitas žmogus tave pažįsta geriau nei tu pati.
Sakiau, kad nemėgstu balto alaus? Sakiau. Ir ne kartą. Bet atsiimu žodžius, nes neteisingą alų gėriau.
Sakiau, kad nemėgstu eilėraščių? Tikrai sakiau? O taip. Ir ne kartą. Net ne du. Bet turbūt neteisingus elėraščius skaičiau. Velnias. Bliam. Tenka vėl atsiimti žodžius. Ir dėl šito atisėmimo kaip ir skaudžiausia.
Sakiau, kad lietuvių rašytojai man nepatinka nes gali 5 puslapius skirti vienos gėlės aprašymui? Sakiau… Mhm, taip man ir reikia neteisingas knygas skaitant.
Sakiau, kad negaliu be PC? Hm… Na gal ir negaliu. Šito tai neatsiimu.
O siaube, kažkada aš maniau, kad man nepatinka džiazas. Beprotė.
Atradimai atradimai… Naujos mintys. Ar gražus mano blogo naujas rūbas?

Gėris, kai virtuviniams papliurpimams yra naujų temų. Ir geriausia geriausia draugė ima ir sugrįžta netikėtai.
Gėris, gerti naktinę arbatą…
Gėris, yra fotelis virtuvėje, kuriame galiu jaukiai įsitaisyti su savo kompu. Buvau jau jo pasiilgusi. Na ne fotelio.
Gėris yra kai beveik pusę pirmos nakties užsimanai valgyti. Atsidarai šaldytuvą, o ten mamos įdėtos gerybės… Staigmena, buvau pamiršus visai. Niam niam niam…
Gėris tai, kad gal noriu ledų. Ir jų yra kameroje. cha cha cha…
Gėris yra naktinėjimas, o šefo ryt darbe nebus…
Gėris yra saulytė. Patekės ryte….
Gėris…

Taip keista. Atsisėdi troleibuso gale. Matai visus. Išskyrus tuos, kurie šalia. Troleibusinis spektaklis… Ne kitaip.
Tie nematomi šalia kalba:
– Įstojau į informatiką.
– VU?
– Aha, bet kaip nelaukiu…
Todėl nebeklausau. Taip pradedamas kurti žmogaus gyvenimas. Įstoja, nelaukia. O aš labai laukiau pirmų mokslo metų. Įdomu gi. Naujas miestas, nauji žmonės, savarankiškas gyvenimas, kur sumuštinį ne tik reikia pačiai užsitepti, bet ir rūpintis kuo tepti.
Priešais mane dvi močiutės. Buvo pasižmonėti. Pasipuošusios. Viena su kaspinuota skrybėlaite. Ir rankinė tokia stiliova stiliova. Už tokią mano mėgstamuose skudurynuose nuluptų paskutinį kailį. Bet turbūt pirkčiau. Kita kruopščiai darėsi ryškiai mėlyną makiažą ir išsitraukė geriausius savo gintarinius karolius. Ne ne… Be pašaipos čia aš. Tokius tikrai nešiočiau. Net manau puikiai derėtų su pirmos močiutės rankinuku. Gal todėl jos vaikšto kartu? Kaiip puikiai jos atrodytų išblukusioje nuotraukoje… Nusiųsčiau nuotrauką Tukiui. Nežinau, kodėl jam.
Negali tobulas troleibuso keleivių rinkinys būti be paauglių. Keturios merginos. Iš pirmo žvilgsnio matosi kas lyderiauja, o kas tik mėgdžioja. Ji stovi viskam abejinga. Turtingų tėvų dukra? Nes kitos trys pataikaujamai zyzia. Siūlo gumos (jai, o ne visoms kitoms bendrai). Kažko klausinėja. O ji stovi ir žiūri pro langą. Užaugs – sudaužys penkias širdis. Ji pagrindinė herojė, kitos – statistės. Tik spektaklis ne apie jas.
O štai ji, štai ji! Piktoji bobulė! įsiveržia Žaliojo tilto stotelėje. Akys greitai nuskenuoja aplinką. Aha! Vieta! Su savo didžiuliais maišais pasileidžia prie grobio. Stumteli kažkokį nematomą vyruką, vos nenusineša tetos rankinės. Klesteli. Triumfo išraiška. Ima raustis kišenėse. Ištraukia bilietėlį. Tiesia vienai iš paauglių. Jokio prašau. Jokio atsiprašau. Jokio ačiū. Tobula troleibusinė bobulė. Šimtus kartų kartota rolė. Suflerio niekad nereiks…
Spektaklis baigtas. Lipu lauk.