Iš troleibuso

Taip keista. Atsisėdi troleibuso gale. Matai visus. Išskyrus tuos, kurie šalia. Troleibusinis spektaklis… Ne kitaip.
Tie nematomi šalia kalba:
– Įstojau į informatiką.
– VU?
– Aha, bet kaip nelaukiu…
Todėl nebeklausau. Taip pradedamas kurti žmogaus gyvenimas. Įstoja, nelaukia. O aš labai laukiau pirmų mokslo metų. Įdomu gi. Naujas miestas, nauji žmonės, savarankiškas gyvenimas, kur sumuštinį ne tik reikia pačiai užsitepti, bet ir rūpintis kuo tepti.
Priešais mane dvi močiutės. Buvo pasižmonėti. Pasipuošusios. Viena su kaspinuota skrybėlaite. Ir rankinė tokia stiliova stiliova. Už tokią mano mėgstamuose skudurynuose nuluptų paskutinį kailį. Bet turbūt pirkčiau. Kita kruopščiai darėsi ryškiai mėlyną makiažą ir išsitraukė geriausius savo gintarinius karolius. Ne ne… Be pašaipos čia aš. Tokius tikrai nešiočiau. Net manau puikiai derėtų su pirmos močiutės rankinuku. Gal todėl jos vaikšto kartu? Kaiip puikiai jos atrodytų išblukusioje nuotraukoje… Nusiųsčiau nuotrauką Tukiui. Nežinau, kodėl jam.
Negali tobulas troleibuso keleivių rinkinys būti be paauglių. Keturios merginos. Iš pirmo žvilgsnio matosi kas lyderiauja, o kas tik mėgdžioja. Ji stovi viskam abejinga. Turtingų tėvų dukra? Nes kitos trys pataikaujamai zyzia. Siūlo gumos (jai, o ne visoms kitoms bendrai). Kažko klausinėja. O ji stovi ir žiūri pro langą. Užaugs – sudaužys penkias širdis. Ji pagrindinė herojė, kitos – statistės. Tik spektaklis ne apie jas.
O štai ji, štai ji! Piktoji bobulė! įsiveržia Žaliojo tilto stotelėje. Akys greitai nuskenuoja aplinką. Aha! Vieta! Su savo didžiuliais maišais pasileidžia prie grobio. Stumteli kažkokį nematomą vyruką, vos nenusineša tetos rankinės. Klesteli. Triumfo išraiška. Ima raustis kišenėse. Ištraukia bilietėlį. Tiesia vienai iš paauglių. Jokio prašau. Jokio atsiprašau. Jokio ačiū. Tobula troleibusinė bobulė. Šimtus kartų kartota rolė. Suflerio niekad nereiks…
Spektaklis baigtas. Lipu lauk.