Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Stiprus ir skausmingas kojos mėšlungis nėra pats maloniausias žadintuvas.
Suprasti, kad nėra karšto vandens jau pradėjus plauti galvą – ne pats maloniausias ryto pratęsimas.
Išbarstyti kavą – nuostabi šios dienos tendencija.
Noriu susisukt į kamuoliuką ir miegot kamputyje.
Negaliu.
Taip man ir reikia.

Na va. Pribrendau ir aš pakabėt gi apie EKOmaniją, EKOlogiją, EKOšudomadą. Taip taip, aš visai ne prieš valgyti šefo uošvienės ekologiškame ūkyje užaugintą ir humaniškai, švelniai nužudytą kalakutą. Nelabai jau prieš obuolius “be nitratų” ir bobutės augintas šparagines pupeles, kurias tręšė savo ožkos šūdu. Bet ties čia ir sustokim, ok?
Kodėl gi aš apie tai kalbu? Nes gi skaitau bobišką žurnalą [[savišaipa man būdinga, ir ką? Nevertingas žurnalas, bet noriu ir skaitau]]. Ir atrandu straipsnį apie ekologiją. Paprastai aš tokius skipinu, bet šitą pradėjau skaityt. Siūlo gi šis tekstas gelbėt žemę mažais žingsneliais. Na suprantant – pradėk nuo savęs ir kitos panašaus lygio sąmonės. 22 žingsniai, o aš gi sugalvojau pažiūrėt kaip čia man gautusi tą planetą gelbėt. Ką gi man siūlo:
1. Užsuk vandens čiaupą, kol muiluoji lėkštes ar puodelius. [[na ir siūloma ten užkimšus kriauklę plaut indus ir t.t.t]].
Šiaip gyvenu viena, indų pas mane neprisikaupia, išsiplauna viskas greitai, tai neaktualus patarimas. Bet pamenu tuos laikus, kai vanduo buvo tik šulinyje, tik šaltas ir tekdavo kokiam bliūde viską mazgot. Menkas malonumas ten turkštis apsiriebalavusiame vandenyje, taigi ačiū, aš ir toliau leisiu vandenį. Ir po to susimokėsiu. Ką neuždirbu?
2. Šildyk vandenį dujomis užuot naudojusi elektrą. [[ir tam pačiam patarime dar rašoma, kaip išjunginėt šviesą išeinant iš kambario, ištraukinėt TV iš rozetės, bei nepalikt lizduose krautuvų]].
Mjooo, man elektriniame virdulyje kažkodėl greičiau vanduo išverda. O žinant, kad kartais užsimirštu tai arbatinis ant dujinės gali ir iškept. O darbe, kur dujų gaut? O dėl krautuvų lizduose, tai ne ne ne. Palikinėjau ir palikinėsiu, nes sunku man kiekvieną kartą po stalu lįst ir kaišiot juos į rozetes. Netaupi. Ech, žemė man nepadėkos.
3. Įsigyk ne tradicinių – energiją taupančių elektros lempučių.
Va čia padorus patarimas. Nieko prieš jį neturiu, nes teko įsitikinti, kad nu gi tikrai taupo.
4. Netingėk – rūšiuok šiukšles!
Eikit nx, jau šimtą kartų mačiau, kaip iš tų konteinerių suverčia viską į vieną mašiną. Dargi jau įsivaizduoju, kaip mano dviejų kvadratinių metrų virtuvėje pristatyta n+1 šiukšliadėžių ir lekiu su skirtingom atliekom bele kur, kai įprastai tereikia švyst į vamzdį padaryti.
5. Valgyk Lietuvoje augintus vaisius ir daržoves.
Valgysiu, tas, kurios tuo metu pigiausios ir gražiausiai atrodo. Taškas.
6. Naudok kosmetiką, kurią kuriant neatliekami bandymai su gyvūnais.
Šiaip jau, jei jau man tinka kosmetika, tai gal jau ir pelei kokiai nepakenks. Ne? Nehumaniška aš. Apskritai naudoju ribotą kiekį kosmetikos ir man totaliai px kokiu būdu ji šiam pasaulyje atsirado. Jei atsirastų šampūnas, kuris mano plaukus padarytų tokius kokių noriu, tai tegu ir nors visi pasaulio triušiai nudvesia. Galiu padalyvaut ir aš kokiam bandyme vietoje gyvūno, jei žemei nuo to geriau. Ok?
7. Gaivink orą be purškalų. [[Siūloma orą gaivinti gyvomis gėlėmis ar aromatinėmis žvakėmis]].
Jau įsivaizduoju, kaip wc, po reikalo, deginu žvakutes. Dar geriau, įsivaizduoju, kaip darbe, tūlike mūsų moterėlės rožėmis mosuoja. Gal ir nieko vaizdelis? Vis užsiėmimas šalia aplinkinių apipletkinimo.
8. Dovanas pakuok kitaip. [[siūlomi perdirbti maišeliai]].
Jau ir taip sunku rast dovanas, tai dar užsimušdama kažkokių perdirbtų maišelių ieškočiau. Kurie turbūt ir kainuoja nemažai. Man pakuojant dovaną svarbiausia, kad kuo ilgiau ir kuo sunkiau išpakavimo procesas truktų. Prie to ir pasiliksiu.
9. Puoškis dirbtiniais kailiais.
Man ir tikrą sunkiai įbruktų. Nes kažkokis nusistatymas, kad kailiniai tik ponioms kam virš keturiasdešimt. Nes nelabai įsivaizduoju save su sportbačiais, treninginiu džempu ir kailiniais. Ech, pigiai aš vyrui kainavau:). Kalbant apie odinius batus ir striukes, tai man bele gražu. Jei turėčiau pinigų pirkčiau tik odinius. Tiesiog šiaip sau. Ta karvė JAU yra nužudyta, o mėsą sėkmingai maximoje sumalė.
10. Atidžiai skaityk nuorodas ant skalbimo miltelių pakuotės. [[siūlo naudoti tik tiek kiek parašyta instrukcijoje bei gi ekologiškus tiktai]].
Šioj srity mano nuomonė tokia, kuo pigiau ir kad skalbtų. Viskas. Ar ten jau kanalizacijoje tie milteliai išsiskaido ar ne, man nei šilta nei šalta ir apie tai iki šiol nė vienos minties dar neturėjau.
11. Nemesk į šiukšlių konteinerį drabužių, kurių dėvėti nebeketini.
Norėsiu ir mesiu. Ir mečiau, va persikraustydama nemažos dalies atsikračiau. O žurnalistei galiu pasakyt, kad kai rašai verstinį straipsnį tai pagalvok kiek jis tinka Lietuvai, nes ebėjuje lietuvės tikrai masiškai nepuls šmutkių pardavinėt.
12. Taupyk popierių [[apie spausdinimą]].
Taupau. Netyčia. Beveik nieko ir nespausdinu sau. Ir iš vis neturiu spausdintuvo.
13. Netingėk prižiūrėti gėlių [[bla bla apie kambarines gėles bei krūmus]].
Ne ne ne!!! Didžiausia bausmė man būtų auginti gėlės. Kambarines, laukines, bele kokias. Dar didesnė būti atsakingai už svetimas. Net alijošius su kaktusu nudvėsė. Taip jiems ir reikia. Gėlių pas mane nebuvo, nėra ir nebus. Tiesa, kokią rožę galit atitempt – pasimerksiu. Bet ne per dažnai. Kalba baigta.
14. Važiuok į darbą su kaimynais. [[siūlo koperuotis ir taip kamščius mažinti]].
Prisivažinėjau aš Kaunas – Vilnius kiekvieną dieną, pusę metų, susikooperavusi. Menkas malonumas būti priklausomai nuo kitų. Dabar gi važiuoju su visais norinčiais kartu. Pastovim stotelėj ir draugiškai į troleibusą, kas zuikiu, kas susimokėjęs… Kaip sakant, viena niekada nevažiuoju. Užskaitom?
15. Važiuoji – tikrink automobilio padangų spaudimą.
Neaktualu.
16. Į prekybcentrį eik su audinio krepšeliu.
Taip ir darau. Nes brolis kadaise padovanojo raudoną su katinais. Tačiau gi aš mėgėja kartais tiek visko prisipirkti, kad tenka vistiek maišelį jamt. Ir perku, kas man.
17. Ar tikrai tau reikia gigantiško maisto smulkintuvo? [[apie virtuvės kombainus]].
Nea, nereikia, neturėjau niekada, o ir tingėčiau plaut kas kartą. Tai jau gera mergaitė? Išgelbėsiu žemę?
18. Atsinešk į biurą savo puodelį. [[čia tipo reikia negerti kavos iš vienkartinių]].
Na taip ir darom, nes pas mus nėra aparato. Oh, ir vėl gelbėju žemę!!! Taisosi mano reputacija.
19. Neskubėk mesti sugedusio daikto į šiukšlyną.
Jo jo, ir sėdžiu chlamu apsikrovus. Taigi feng shui sutrikdysiu. Nors vėl galiu užsidėti pliusą. Senam bute neišmetėm sugedusio šaldytuvo, nes tingėjom, neprisiruošėm ir t.t.:)
20. Paprašyk banko, kad nebesiųstų mėnesio ataskaitų paprastu paštu.
Ir? Vėl žemė man dėkoja. Nesiunčia man bankas jokių ataskaitų. Ir niekas man nieko nesiunčia. Jei atvirai tai aš neturiu pašto dėžutės net.
21. Servetėlių, dantų krapštukų imk ne daugiau nei reikia.
Ane? Tai nebegalėsim su kolegomis tiesiog badytis pietų metu? Ar čia įsiskaičiuoja į tiek kiek reikia?
22. Pasvarstyk dėl tamponų, hidieninių sevetėlių ir vienkartinių įklotų.
Šiame patarime siūlo sugrįžti į akmens amžių. Na ok, gal ne taip seniai, bet į bobučių tai tikrai. Pasipiktinau. Kas dar? Gal jau nenusiriskim taip žemai dėl tos žalios spalvos?
Gal tegu gi ir susinaikina ta žemė? Įtraukia juodoji skylė, dar ten kažkas pasidaro. Man tai vienodai, šią akimirką man įsijungęs tunelinis mąstymas. Galvoju, kad reik nusivilkt iki virtuvės arbatos išsivirt. Ir šviesos išeidama neišjungsiu. Ir vandenį šildysiu elektra.
Galit jau atsiprenumeruot mano blogą. Nes gėlių tikrai neauginsiu.

Šiandien vos prisiverčiau ateiti į darbą, nes ryte nusprendžiau 10 minutėlių paskaityti. Paprastai taip nedarau, nes man gana sunku nuo knygų atsiplėšti. Dar skyrelį, dar skyriuką, dar mažytį skyreliuką. Paparastai, aš neskaitau ir kelių knygų vienu metu. Apskritai, taip man nutiko pirmą kartą.
Pvz., dabar mano skaitomomis knygomis galima pavadinti net tris veikalus:
1. Maksas Frajus “Atėjūnas”. Kaip tik man, apie netikrą miestą. Netikrą pasaulį: “pas mus apskritai niekas nėra “manoma”. Įstatymai apibrėžia būtinybę, prietarai – vidines nuostatas, tradicijos byloja apie mūsų įpročius, tačiau kiekvienas gali elgtis kaip nori.” Apie keistą veikėją. Skaitai skaitai, pasidaro nuobodu ir šast koks nors netikėtas sarkazmiukas. Jėga. Ir požiūris artimas toks: “Gyvenime apskritai pilna labai pavojingų dalykų. Patys pavojingiausi tie, kurių nesuprantame. Ir tie, kurie iš vis neegzistuoja.“.
2. Robert M. Pirsig “Dzenas ir motociklo priežiūros menas: vertybių tyrinėjimas”. Dėl tam tikrų aplinkybių prie šios knygos tenka prisėsti chaotiškai bei nereguliariai, tačiau gi nuolat man sugrįžta mintys, kurias spėjau perskaityti. Ypač, kai kalbuosi su savo “žaisliukais” :).
3. R. Gavelis “Vilniaus Pokeris”. Pati knyga atitrepseno, tai kaip galiu neskaityt? Mane ji veikia kažkaip asmeniškai, tai visai čia jums to nerašysiu :).
O vakar knygyne kai ką nusižiūrėjau. O ant mano stalo dar 5 net nepradėtos knygos. O Laura žadėjo dar dvi. Ojoj.

Ech… Buvo laikai, kai mokykloje už pinigus rašydavau interpretacijas. Vieną ištrauką keliais variantais ir galiausiausiai dar sau. Sekėsi neblogai. Jei jau interpretuoti tai interpretuoti. Kuo įvairiau, tuo smagiau. O ir pinigų visokiems kompaktiniams diskams daugiau. Po to įstojau į elektronikos inžineriją ir tasai gebėjimas atbuko. Brėžiniuose per daug nepriinterpretuosi. Ypač jei nesi profas. Lituot, matuot, skaičiuot, braižyt stengiausi tiksliai.
Šiandien va sėdžiu paniurus ir galvoju bliam bliam bliam (na iš tikro tai baisiau galvoju. Jei atvirai tai galvoju blet blet blet), kaip gi viskas blogai. Ir šičia negerai. O va šičia dar blogiau. O va čia taip negerai, kad net nesinori ir pasakot niekam, geriau savyje palaikyt. Blogai. Bet gi neisiu į niekiviskmėjinėjimus ir nesiskųsiu. Nes ir taip jau shizamėjiška čia viskas. Ai nors kažkuris čia rašė, kad asmeniniai blogai tai realybės šow. O taigi, kuo blogiau tuo daugiau žiūrovų. Bet ne… O taip pagalvojus mityse susigeneravo tekstukas, apie tai kaip viskas gerai. Toks džiūgaujantis. Kad jei užrašyčiau, tai turbūt susilaukčiau komentarų maždaug kaip smagu, kai žmonės dar moka džiaugtis, randa laimę smulkmenose ir etc.. Ir gi sakau, rašyt galima, bet ką, ar ne Tuki?
O vakar A. vaikščiojo su baltai šviečiančiais batais darbe. Sakiau, ateik, nors logotipą nupiešiu mūsų, kad gi nešviestų taip tie batai. Ir paklausė jis ar moku piešt. Nemoku nė velnio. Kaip ir rašyt. Tik taip norėjosi nors kažkuo gi pasigirt. Taip taip, atsakiau. Dailės mokyklą esu baigusi :). Kas yra gryna tiesa.
Ale tiek visko moku/nemoku, tiek visko išbandžiau ir dar kiek visko galiu išmokt, o vistiek niekaip nerandu vietos po saule. Gal čia visos vietos užimtos ir po mėnuliu pamėgint ieškot?

Vat darausi čia tokius namų darbus ir galvoju (vis dar turiu tą sugebėjimą). Galvoju gi, ar daiktai turi sielas. Na bent jau manieji tai turi. Motorolka kaprizinga, H.yper T.ryper C.aca, šiaip su savais įgeidžiais ir nuplaukimais, Dellikas vėl gi turi savo charakterį. Mano visos knygos turi dvasią ir net batai, kartais parodo, kad jie nėra tiesiog batai.
O kaip programos ir sistemos? Dar nė karto nebuvau susipykusi su Vista. Todėl, kad mes iš tolo skersakiuojame viena į kitą bei gi netrukdome viena kitai gyventi. Lygiai, kaip ir didelė abipusė meilė su “Opera”. Gal, kad mes abi labai gražios, bet su gausybe trūkumų?
O štai jei vargšė operacinė sistemėlė Win XP, gyvenanti mano “Virtual PC” turi sielą, tai ji keikia keikia keikia mane, kaip tik gali ir dar kaip negali. O po to atsikvepia ir vėl keikia. Nes ant jos išbandau visą darbinį š. Šiandien jau teko suvirškinti bent tris programas, kurių nerekomenduočiau ir priešui. Pvz., XP gražinimo programa ala “noriu būti Vista”. Aš jau girdžiu cypiantį balselį “išdiek šitą dalyką, plyyyyyyzzzz”. Ok, ok, išdiegsiu, bet imk suvirškink dar šitą nesąmonę. Ir tenka virškint. Nes cyplė žino, man kas, aš galiu padaryt “remove virtual machine” ir susikalt XP iš naujo. Reikarnacija, ne kitaip.
Va taip va ir gyvenam su tais gyvais daiktais ir sistemom.

Nesuprantu, kaip kartais man į galvą šauna kas nors. Štai šiandien jaučiuosi prastai. Regis karščiuoju. Temperatūros nesimatuosiu, vaistų negersiu, nes numatomas pagėrimas vakare. Bet gi visa drebėdama važiuoju namo. Svajoju, kaip gersiu arbatą ir po to nusnūsiu dienos miegelio. Bet kažkodėl pusiaukelėje išlipu iš troleibuso ir nueinu į knygyną. Pirkti neturiu jokio tikslo. Aš iš vis neplanavau ten eiti. Bet knygynas ne eilinis. Ten pardavinėja ir dėvėtas bei antikvarines knygas. Taigi pradedu knaisiotis. Aš jaučiu, kad kažko ieškau. Bet kutenkit padus tikrai nežinau ko. Tikrai. Rasiu – iškarto žinosiu, kad čia tai. Na ir vartausi sau. “Prancūzų leitenanto moteris”. Kažkada naują norėjau nusipirkt. Septyni litai. Bet ai, apseisiu, turiu ką skaityt ir taip. Vaižganto, Maironio, Cvirkos raštai. Šitų tai turbūt pas daugelio tėvus rastųsi. Stendalis. Hm? Gal šito man reikia? Nea. O Džeinė Eir. Turiu naują. Tarybinė propaganda, poezijos pavasarių seni leidiniai… Knygyne aš jau pusvalandį. Sau stoviu, tupiu, knaisiojuosi. Ir tas suvokimas, kad ieškau kažko konkretaus manęs neapleidžia.. Kol pamatau. Juoda, 1989 metų leidimo. Žinau, kad man jos reikia. Net nepažiūriu kiek kainuoja. Žinau, piniginėje turimo banknoto užteks, net jei ji kainuoja dvigubai daugiau už vidutinę naujos knygos kainą. Devyni litai. Šypsena. Pasigiriu MS. Reakcija netikėta. Pasirodo tai labai ieškoma knyga. Oho. Na gal suderėsim. Perleisiu. Bet vistiek nesuprantu, kodėl aš ėjau į tą knygyną. Lyg jis kvietė, rankutėm mojavo. Buvus aš ten ir anksčiau. Tik niekada nebuvo man to jausmo, kad atėjau kažko konkretaus, kas manęs laukia nesulaukia.

1. Bliam nu, man negalima eit į parduotuves. Aš ne apie šmutkes čia. Nes nuo šitų sugebu susilaikyt jau kokius du mėnesius. Ramiai. Net ne todėl, kad valią stiprią turiu, o todėl, kad niekas nerėkia man iš lentynų “aš čia, aš čia, aš tavęs laukiu!!!”. Tiesa vieni batai bando pašūkaliot, bet kadangi kainuoja pusę karvės tai gali rėkt nerėkę. Vagystėms dar nepribrendau. Ai tai va, ką aš čia. Visaip bandau save sustabdyti nuo maisto pirkimo. Na nei gaminu, nei valgau. Tingiu. Tai tenka išmetinėt po to. Šiandien prisireikė man majonezo [[užbėgu už akiu, pasakau, kad taip ir tingėjau daryt tai ką sugalvojau]]. Labai ne daug. Tiek, kad beveik galima pas kaimynus nueit pasiskolinti. Taigi žinodama, kad būna to majonezo ten labai mažomis pakuotėmis ėjau pirkt. Tik majonezo. Kaip tarp mano pirkinių atsidūrė sūrūs sausainiai (tinka prie alaus), vafliai, tie kuriuos reikia ant puodelio šildyti, prieskoniai, nektarinai, itališka duona, alus (!!!!) -nežinau. Tikrai nežinau. Bus nykštukai sukrovę kai nemačiau. Galėjo bliam ir sumokėti.
2. Kodėl aš šiandien buvau įsikalus į galvą, kad ateis šeimininkė nuomos+mokesčių? Juk sakė po 20 dienos. Bet įsikaliau, kad reikia nusiimt pinigo, net ieškojau tinkamo bankomato. Ir jo. Būtent šiandien ir apsireiškė. Jei pasiskųsiu, kad alga vėluoja, ir valgyt neturiu jau už ką, priminkit man mamos įdėtus kepsnius, kurie šaldymo kameroje. Gerai?
3. Romantikos miglele apsigaubusi dama, save vadinanti laume-ragana. Čia aš!!! Čia aš!!! Tokį Salomėjos apibūdinimą radau va šitam bloge. Ai tiesa, dėl žodžio dama galima ginčytis. Dar tik jauna mergotė deganti noru sužinoti, kas yra už šito pasaulio, už šitos žmonių planetos, ten kur va tos durys.
4. D.S., kaip jautiesi? Mažumėlę rūpinuosi, nes jaučiu keistus vėjus.
5. Niekaip nesuprantu pagal ką atsirenku, kokią muziką iš linkomanijos siųstis. Išskaičiuoju, ar ką? Atradimas, kuris man visai patiko “Fous De La Mer – Ipanema”. Čia romantiškai laumei raganai tinka. Nors Satyricon vistiek lyderiauja. Groja galvoje net tada kai negroja Winampe.
6. “Kosmoso karuose” turim CBL aliansą. Kai šiandien į jį pasiprašė kažkoks “Patarėjas” vos nemirėm iš juoko [[primenu taip vadinasi mano redaguojamas/rašomas žurnalas]]. Ypač kai garsiai pasakiau:
– Chebra, į aliansą Patarėjas prašosi.
Priėmėm, tegu kariauja. Gal patars ką gero.
7. Kada nors parašysiu tokio ilgio įrašą, kad niekas neįveiks. Šiandien jau pradėjau. Bet tingiu baigt. Nebent naktį.

Negaliu patikėti, kad užsiimu rankdarbiais.
Ok, ok, tik sagas siuvu. Bet aš!!! Pati!! Su siūlu ir adata (ok, ok, žinau, kad tas reikalas taip ir daromas)!!! Be jokio manualo.
Čia taip pat juokinga, kaip ir kepimo popieriaus pirkimas. Taip, Laura, bandysiu kepti tuos kada nors. Tiek alaus suvartoju, kad reikia ko nors prie alaus. O vienintelė recepto sudedamoji dalis, kuri nesuges ir yra kepimo popierius:)))
Klausimas, kodėl kai gyvenom dviese šaldytuvas būdavo tuščias? O dabar išmetinėju maistą, nes jo galiojimo laikas baigiasi. Keliu ranką ir atsakau, kad gal seniau, kažkas pagamindavo kažką iš to maisto? Dabar gi jis pats niekaip nenori pasigamint. O jei ir prisiruošia, tai tingi susivalgyt.
Sunku su užsispyrusiais maistais.
Ne veltui draugė nusistebėjo, radusi keptuvę virtuvėje mano. Ir iš kur tas įvaizdis toks. Einu va pasigaminsiu ką nors tinkamo neštis į darbą. Ir kas man, kad dar niekada to nedariau.
Tik sagas baigiu siūt.

Taip ir gyvenu. Ir tikrai gyvenu.
Filmų epizodai, kai aplink pagrindinį herojų chaosas, o jis sau sėdi/stovi/kažką kitą veikia, lyg aplinkos visai nebūtų, persikelia į mano gyvenimą. Taip ir aš dabar jaučiuosi. Teigiamai, bet keistai, nes anksčiau tokią savijautą būčiau vadinusi neigiama. Perrašomos taisyklės. Kliedžiu, taisyklės ištrinamos.
Norisi viską imti, liesti bandyti.
Taip kaip vaikystėje: lėlėm nusukti galvas, kad pažiūrėčiau kas viduje.
Nudeginti plaukus, kad sužinočiau močiutės reakciją. Išgriauti smėlio pili, nes ji statyta būtent tam. Išardyti mašinėles iki smulkių detalių. Ne, aš nesu griovėja. Man smalsu, kas bus, kada gausiu per nagus? Ar skaudės? Tėvai greit susiprato, kad šitą mergą tik konstruktoriais užkiš.
Tai ir dabar vis norisi konstruot, sugriaut, pridėt, atimt, prisukt. Pasižiūrėt kas bus.
Užaugau miške ir statybose. Vėl norisi vogti vinis ir kirsti medžius bunkeriams.
Taip, laukinė katė, kuri geriausiai jaučiasi, kai spardosi, kandžiojasi ir drąskosi. Ir NEKALBA. Nes katės nekalba. Jos murkia arba šnypščia. Ir myli žvilgsiu. Šventos katės. Tikros raganos moka pasiversti katėmis. I know.
Ir muzika mano gyvenime kita. Tampa išraiška. Nieko naujo jums, keista man.
Būdavo taip:
Lūdna. Klausom “Messer für Frau Müller“.
Nes kas geriau pralinksmins?
Linksma. Klausom “Messer für Frau Müller”.
Nes gi užveža geriausiai.
Taip va sau ir gyvenau populiarindama šią grupę. Kol jau visi sužinojo, kad čia Salomėjos geriausia. O ir visos kitos muzikos gerai/blogai/jokiai nuotaikai. Tiesiog klausiau ir negalvojau. Man tai nieko nereiškė.
Dabar viskas kitaip. Tapo normalu 46 kartus iš eilės klausyti “I will Survive”. Daina, kurios nekenčiu. Vien tam, kad man kažkas kartotų. Aš išliksiu. Ok, po 46 karto patikėjau. Ačiū. Jei tik suabejosiu, pabijosiu vėl klausyt. Kad nesupykintų.
Ir MS kažkada atsiųsta “Coldplay – Violet Hill” per parą prasisuko jau 18 kartų. Nes noriu tai išgyventi.
Ir 33 kartą dabar jau grojanti “Viva La Vida”. Tik todėl, kad graži. Tik todėl, kad nekenčiu, kai ji baiginėjasi ir noriu dar.
Ir “Satyricon”. Darbe, kur aš apskritai neklausau muzikos. Bet jei būtybių mano pasauliuose jau tiek prisiveisė, kad į tryliką jau sunkiai sutelpa? Ačiū, esu gavusi prizą už filantropiškiausią rašinį (ir ne bet ką, o “Texas Instruments” el. užrašų knygelę, tais laikais, kai ne visi žinojo, kas yra kompiuteris). Tik žodį filantropija naudoju ciniškuose savęs apibūdinimuose. Taigi, pasaulių naujus gyventojus reikia išvaikyti. Jokios užuojautos, ble. Ir jei jau “Satyricon” padeda kovojant su pelėmis, tai ir man padėjo. Išsilakstė iš galvos mikliai visokie baimės, abejonių ir vienatvės nykštukai. Nespėjo net batukų apsiaut. Bus jiems.
Mažumėlę adrenalino pritrūkau.
Bet čia tik laiko klausimas. Reik žengti į tą chaosą.

Šalta šalta. Šalta staigiai ir netikėtai.
Gatvė. Suku ratus. Su vienu tik tikslu. Stebėti žmones. Ir stebiu. Šį kartą ne išvaizda man rūpi. Žvilgsniai.
Žvilgsiniai šalti. Tiesiai į tikslą. Nesidairai ar ne? Bijai susidurti su kieno nors akimis? Kodėl?
Žvilgsniai visur. Atsisipindi vitrinose veidai. Apžiūrinėjantys save. Save. Savimylos? Ne. Ir aš taip darau. Juk namuose nėra sąlygų pamatyti save einančią. Kaip aš sakau judesyje.
Stebintys žvilgsniai. Ir tu išėjai pasidomėti svetimais likimais? Smalsu?
Susidūriu su įžuliu žvilgsniu. Vaikinas. Pati kalta. Tenka atlaikyti kol prasilenkiam, nes aš nepasiduodu paprastai. Rudos akys. Nemėgstu tokių. Ačiū už iššūkį. Norisi atsisukt ir palydėt, bet tai prilygtų pralaimėjimui.
Drąsiausi žvilgsniai tų, kurie valgo už stiklo. Jie mano, kad nepastebiu. Žiūri nesislapstydami. O ką daugiau veikti kol geri kavą ar lauki maisto.
Šalta šalta šalta.
O aš vistiek suku ratus.
Dar trūksta žvilgsnių į kolekciją. Vos tik taip pagalvoju pamatau. Žvilgsnį, kuris ieško. Ieško kažko saugaus. Regis aš sukeliu tą jausmą, gal mano žvilgsnis padrąsina?
– Kaip nuvažiuoti į stotį?
Šypsausi. Paaiškinu. Šypsausi viduje, nes šis klausimas man toks tikėtas. To ir ieškojau šiandien gatvėse. To man šiandien reikėjo. Tų, kurie nori pabėgti iš miesto, tų kurie nuolatos ieško stoties.
Žvilgsniai troleibuse. Kiek daug jų nuleistų. Apžiūrinėja savo batus. Arba bukai spokso pro langą.
Šalta šalta. Mano žvilgsnis šiltas.
I will survive.
Jau bloga nuo šitos dainos, o ji vistiek sukasi.