Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Kartais galvoju keista karma mano buto.
Gyvenu čia jau beveik du mėnesius. Lyg ir pripratau, lyg ir prisijaukinau… Tik šiaip keista. Gyvenusi esu visokiomis sąlygomis. Ir su lauko tualetu bei vandens šuliniu kieme. Ir su visam koridoriui bendru vienu dušu bei virykle virtuvėje. Bet niekada negyvenau viena.
Keista, kad pvz., mano bute niekada nebuvo daugiau nei 2 žmonės. Čia nuo tada, kai gyvenu.
Pirmas įkurtuvėles paminėjom su D. ir alumi. Tada aptvarkėm tuos namus, kad būtų galima gyventi.
Po to gi būsimas buvęs vyras apsilankė pažiūrėti, kaip įsikūrė būsima buvusi žmona ir taip pat gi suvartota alaus.
Po to gi įkurtuvių proga arbata prigirdžiau vieną iš negėrėjų kolegą A. Kaip sakė, arbata ne alus, daug netelpa, tai apsiribojome tik 3 puodais gėrimo.
Po to gi suvartojome du butelius vyno su gerb. R. Labai geras santykių atgaivinimas. Užskaitau.
Praeitą savaitę, paminėjom D. gimtadienį ir vėl kažkur dingo du buteliai vyno.
O šiandien gi vėl paminėjom pavėluotas įkurtuves ir paankstintai kitą progą su N. Ir vėl su alučiu. Kukliai ir smagiai.
Kas čia dar nebuvo? Kartą per porą savaičių taip vat ir minim tą įsikūrimą.
Keistas tas butas kažkoks. Daugeliui patinka jame būti. Visi kažkaip pasako, kad tikėjosi blogiau. Aš gi prieš tai tik dėl namo įspėju, ir dėl to kad čia labai mažai vietos. Ir kad dušas baisokokas. Ir viskas.
Gyvent čia galima. Taip, nes čia gyvena mano paveikslai ir knygos. Ir aš.
Aš kažkaip visada galvoju, kad namai, kuriuose yra knygų jau savaime yra jaukūs. Todėl net kai krausčiausi, tai pirmas daiktas, kurį atvežiau buvo knyga.
Tik atrodo po prasinešimo po knygynus, man lentynos vienos trūksta.

Ha ha ha, gavau pylos, kad keikiusi savo bloge. Atseit negerbiu skaitytojų ir šiaip parodau savo požiūrį į žmones.
Na tai kaip čia pasakius. Gerbiu gerbiu :))) Tuos kuriuos noriu. Ale galiu abi kojas duot nukirst, nei vienas jų neįsižeidė dėl pė ir iks raidžių derinio mano tekste. Beje, aš ir realybėje labai baisiai gi nesikeikiu. Dažnai net taip ir sakau pėiks ar eniks, arba pofik, nafik… Tai nereik čia verkt.
O jei kas labai jau nepagerbtas, įžeistas, nuskriaustas jaučiatės, tai galiu išeitį pasiūlyt. Spustelime iksiuką raudoname fone (ar koks jis ten pas jus) ir uždarome šitą langą. Valio!!!
Šiandien aš keikiuosi.
Ryt verksiu.
Poryt murksiu.
Kažkada fantazuosiu.
Dar po to zysiu.
Ir ko jau tikrai nedarysiu – tai savęs necenzūruosiu. Ir tai nereiškia, kad be saiko keiksiuosi, nes tai būtų nenatūralu.

Akcijos gal ir blogis. Jos vilioja pinigus ir elgiasi bjauriai.
Ale px, man tai… Svarbu teisingos akcijos. Pvz., užtikta šiandien.
Rezultatas: +6 knygos ant mano stalo. Ir tik -70 Lt mano kortelėje.
Akcijos vyksta Pegase. Pvz., Irvingo “Sidro namų taisyklės” kainuoja tik 10 Lt. Aš būdama godi beveik graužiau nagus, kodėl ta knyga mano lentynoje jau kokie 3 metai guli.
Dar gyvenime neturėjau tiek skaitalo.
Vo. Pasimaiviau.

Kažkada rašiau štai tokį įrašą. Galvoju tada arba buvau susipykusi su protu, arba šiaip man nelabai gera buvo. Šiandien niekaip nesugalvočiau, kad pirmadienis yra gėris. Visų pirma, po kelių dienų pertraukos iš lovos verčia žadintuvas. Ghr ghr ghr… Nenantūraliai pažadinta aš niekada nebūnu laiminga, džiaugsminga ir visokia kita -inga. Jei rytą leidžiu su kuo nors, kad ir miške kokiam iš palapinės ropščiuosi, tai tikrai kokias pirmas penkioliką (jei tik galiu tai kuo ilgiau) minučių tyliu arba bent jau stengiuosi. Jei keliuosi viena, tai turiu tą prabangą nepražiot burnos ir niurzgėt net kokią valandą.
Na ir kas sugalvojo rytus, pirmadienius ir pirmadienių rytus? Gal galėtumėt atgalvot atgal?
Pirmadienis niekaip negali būt gera, nes šiandien prasideda viena bjauresnių darbo savaičių. Ir kitą pirmadienį tokia prasidės, o po to jau galima bus atsikvėpti.
O gal viską ištrinti ir pasirašyti vėl kokį optimistinį tekstuką?

Jup jup, nereikia gi vien savipisa užsiimt, kartais reikia ir savipasiglostyt.
Vienas gi toks Very Important Person pasišaipė kartą. Klausė gi muzikėlę, kurią be manęs gal net ir pražiūrėjęs būtų. Ir kaip tyčia klausė tai, ko gi savo kolekcijoje neturiu. Skylėta kolekcija. Ką padarysi. Numojau ranka ir sakiau:
-Ai, taigi duosi man, persirašysiu.
Ir taigi va, šitoj vietoje įvyko pasišaipymas, kai pasakė, na gi kad pati susirasiu. Patempusi lūpytę pareiškiau, kad gi neturiu visokių ten gerų šaltinių iš kur muzikėlė nemokamai trepsėdama atbėga. Aš tik linkomanija naudojuosi, o ten labai jau ribotas kiekis retenybių, juo labiau gėrio. Bet man sakė, kad pačiam susirast maloniau.
Na ir gerai, nereik čia šaipytis. Nekvailius tas Salomėjus, viską aš pati moku. Kai netingiu.
Ir nežinodama jokių ten torentinių šaltinių, ir šiaip visokių aukso kasyklų tiesiog užspaudžiau viską žinančią Gūglytę.
Dabar gi parsisiuntusi šešis Олег Костров (Oleg Kostrow) albumus jaučiuosi labai savimi patenkinta ir sau išsišiepusi klausau. Nes tiek Olegas, tiek Messer Chups, tiek Нож для фрау Мюллер (Messer für Frau Müller), mano žodyne yra vadinami vienu bendriniu žodžiu – Nožikai. Ir ta muzika tai aš. Tai yra aš esu tokia, kaip ta muzika.

Man tikrai reikėjo į pirkinių sostinę šio to.
Nusitrenkiau.
Išvados:
Viskas kas man reikaliga yra paslėpta. Paslėpta net gi tai ko galėčiau užsinorėti.
Pasitvirtino mano nuojauta, kad man visai nebepatinka maltis parduotuvėse. O buvo laikas, smagu buvo.
Pažadėjau ryte, kad jei pirksiu kokį rūbą, tai tik raudoną, nes taip jau gaunasi, kad senieji raudonieji išleisti į užtarnautą poilsį. Tai vat, viską kas raudona irgi paslėpė, arba įkainavo taip, kad hm…
Aš nekenčiu žmonių.
Kas gero? Nusipirkau kažkokio dar neragauto tamsaus čekiško alaus maximoj.
Ir dar. Nereikėjo DIESEL naujiems kvepalams atsirasti, oi nereikėjo. Nes aš jų norėjau vien sužinojusi, kad tokie atsirado. Nes taip pat ir su senesniais buvo. O gi kvepalų nemėgstu pati pirkti. Gaila man pinigo. Tai visi dovanoti. O dabar nebėr, kas dovanoja. Tai va, nereikėjo jiems atsirasti, o man nereikėjo jų uostyti. Nereikėjo…
Ech, einu suskaičiuosiu litus nepragertų savaitgalių taupyklėje.

Taigi gerai pamiegojusi ir paskaičiusi, ir Gogol Bordello pasiklausiusi, kažkodėl sugalvojau valgyti gaminti.
Kas mane pažįsta, žino, kad privengiu šito reikalo. Ne dėl to, kad nemoku, ale dėl to gi, kad tingiu.
Tiesa, man užeina noras gaminti, bet tik tada kai į galvą šauna eksperimentinė mintis. Būtinai paprasta, daug laiko neatimanti, bet geniali. Maždaug, o kas gausis jei tą sumaišysiu su anuo ir tada orkaitėje kepsiu? O jei tą produktą, kur tuoj reiks išmest išmėginčiau ten? Tie kas ragavo mano ekspermentų nemirė ir net nesužinojo, kad aš tiesiog taip sugalvojau.
Aš niekada nieko nedarau pagal receptus. Nors mėgstu juos paskaitinėt, kad gimtų savų idėjų.
Tai va dabar gi ekspermentas orkaitėje bando maistu virsti. Šiaip orkaitės man patinka. Nereik prie puodų keptuvių stovėt. Įkišai ir varai sau browsinti.
Oi skanu bus….
O šiaip kita tema. Užklydo iš last.fm koks tai olandas į mano blogą. Galvoju gi, kad nu vargšas, jis taigi čia nieko nesigaudo. Nei nuotraukų jokių, tik pilstymų srautas. Tai paspaudžiojo dešiniam šone bele ką ir išsivilko.
O vakar kažkur pragėriau “geros Salomėjos” gabaliuką.

Pusę trijų skambina būsimas buvęs vyras ir klausia ką veikiu. Hm, miegu. Kaži kiek laiko būčiau dar miegojus.
Pamiegojau, atsikėliau, nusiprausiau, pavalgiau, pabrowsijau ir vėl miegojau. Va dabar pažadino. Einu atsigersiu, va pabrowsiju ir vėl miegot? O ko gi ne…
Nors reiktų į pirkinių sostinę šio to. Dar pagalvosiu kas geriau miegot ar ten vilktis.
Gal miegot. Ane, MS?

Neturiu aš jokio tikslo sumušt įrašų rekordo. Bet taip jau gaunasi. Kad gi galiu laukt kažkiek minučių ir paspausti “skelbti” ryt, arba daryt kaip noriu.
Jup jup jup. Alkoholis nėr blogai. Gėriau ir gersiu. Ir taip taip taip, vardan tarkime apytiksliai daug tūkstančių kainuojančio draugo/devaiso/šypt ir aš galėčiau laikinai (!!!) negert. Šiandien darbe iškilo klausimas esminis gerti ar negerti. Aišku gerti. Kodėl? Atsakysiu tik asmeniškai.
L. svarbus man žmogus apie draugystę:
“aš sakau, kad draugystė, tai kai nieko iš tavęs nereikalauja, ir žinau, kad mano Salomėja iš manęs niekad nieko nereikalaus, dėl to net jaučiu kaltę, kad neduodu to paties. Ir vis galvoju, kodėl Salomėja sako, kad aš esu geriausias draugas, nors nieko neduodu, nors užsiimu savo reikalais ir turiu šimtus draugų”.
Salomėja linksi galva. Esminis drauge, tave pažįstu jau apie 13 ar daugiau metų. Visokiom aplinkybėm, aš niekada nereikalauju. Net kai nutylam metams (ar keliems ten buvom nutilę? Juk net daugiau nei metams). Nes taip yra. Tu jau gyvenk. Kai reiks – mane rasi. Kai man reiks, net neabejoju, kad atsirasi. Nereikaluju nei iš draugų, nei iš mylimų. Aš nereikalauju, tik man reikia laiko. Laiko pažint, suvokt, suprast, priprast. Kiekvienas man turi duot vos vos laiko išmokt nieko nereikalaut. Ir dar. Jei duodu – niekada nesitikiu atsako. Bet paimu jei gaunu ir jaučiuosi laiminga. Tai taisyklė. Gyvenimo tiesa. Todėl prašau, jokių ten nejaukumų ir kaltės jausmų.
MS sako, kad nedingsta, tik jo kartais nėra. Salomėja sako, kad nors kartais ir atrodau dingusi, aš visada esu. Žinok tai D. Patvirtinau savo nuojautą apie gimtadienio dovanas. Juk supranti, kad negalėjau to žinoti? Juolab kad nesimatėm “šimtą metų” . Ir dar labiau tikiu savo raganiškumu. Nerealu, ane?
Pirštais teka vynas kvepiantis slyvomis….
D.S., tavo vilkolakis nutilo. Ju trys dienos kai nebekaukia iš ilgesio pas mane. Pakasyk jam ausį. Žinau, kad po kelių dienų atslinks. Nujaučiu.
Užsičiaupiu. Gero savaitgalio.
Ai, o man tai garbė, kai sužinau, kad niekiviskmėjinėjimai rekomenduojami žmonės su potekste “paskaityk, rasi tikrai sau ką nors”. Ir ypač kategorijos “tai ko nėra” ir “laiškai”. Ačiū, bet kaip nesistengiau taip ir toliau nesistengsiu.
Ir labai patiko išsakyta mintis, kad šis sakinys “Spalvotų bei juodai baltų minčių blogas… Salomėja trenktokas žmogus… Niekada nežinai, kada jai šaus į galvą viską ištrinti.” baugina. Verčia kai ką skaityti, nes tiki jog bet kada galiu ištrinti viską.

Kaip gerb. vonioje pastebėjo, tai gerb. Salomėja šiandien plepraštinga. Na gal kalba prieš tyla (net pačiai juokinga). Iš tikro tai nieko neveikiu. Reikia prastumti laiką darbe, o visas gėris internete jau perskaitytas. Todėl nuėjau delfio antraščių skaityt. Taip, antraščių. Nes jos būna juokingos. O straipniai man dzin. Ale, šiandien nieko linksmo. Tai pamačiusi spalio mėnesio horoskopus nuėjau pračekint. Nes jau du kartus rašiau, kad horoskopus skaitau, kai neturiu ką veikti. Man labai juokinga. Geriau nei 100 kartų skaityti anekdotai. Galvoju, kad reikia gal net pačiai juos rašyt. Lavina fantaziją. Pvz., sukurt kas dieną po dvyliką variantų. Skirtingu. Ohr, beveik iššūkis. Skaitau ir matau, kad spalis man regis geras nusimato:
Ketvirtą dieną esate pasirengę savo jausmus išreikšti atviriau nei kada nors anksčiau. Labai gudru. Lyg tais dar per mažai pripliurpiu ir prisipliurpiu. Aš visada pasirengus. Viskam. Todėl vaikštau su didele rankine, kurioje pusė gyvenimo. Kad galėčiau bet kada, bet kur dingti ar veikti, ar negrįžti. Tai ką jau kalbėt apie pasirengimą reikšti jausmus.
Devintą dieną jūsų laukia rimti meilės reikalai. Na mažiausiai mane domina nerimti meilės reikalai. O šiaip, iš smalsumo, o kas yra meilės reikalas?
Keturioliktąją būsite pasirengę išties susitelkti ties tuo, kas vyksta ne taip ir ko reikia jūsų dabartiniams santykiams. Čia geriausia taktika – sąžiningumas. Bijau, kad tą dieną man gali būt pagirios. Ar čia piktinsiuosi, kad mano gimtadienį pamiršo kas nors? Pfff.. Būta čia ko. O šiaip mano santykiuose viskas vyksta taip, tai tikiuosi išvengti horoskope minimo susitelkimo.
Aštuonioliktą dieną jūsų energija liejasi per kraštus, jūsų požiūris – puikus. Mhm, jo jo, matyt redbuliaus prisigersiu. O mano požiūris į ką? Ar šiaip požiūris? Nes bendra prasme jis puikus kaip ir nebūna. Man patinka niurnėti. Ai bet jo jo, lyg ir nusimato kažkas gero 18 dieną.
Dvidešimt antrąją smulkmenos nebus tokios svarbios kaip visa perspektyva, taigi žvelkite taip globaliai kaip tik galite. Nieko nesupratau. Smarkiai mirksėsiu, plačiai žiūrėsiu.
Dvidešimt šeštąją reikalai ir negalėtų klostytis geriau, o jūs ir negalėtumėte atrodyti gražiau. Nenustebkite, jei iškart prisistatytų krūva gerbėjų. Mhm, šita diena man labiausiai patinka. Ale žiūriu sekmadienis. O sekmadieniais, kaip tyčia tingiu atrodyti gražiai ir bendrauju su nuo nulio iki vieno vieneto žmonių. Ir krūvos gerbėjų man kaip ir nereikia. Kokiu vienu mažiau ir dabar galėtų būt.
Trisdešimtąją siekite pusiausvyros darbe ir namie. Sutarėm.
Aš tikrai sukurčiau geresnį horoskopą. Tikrai tikrai. Globaliai žvalgytis niekam nesiūlyčiau, bet…