Author: salomeja

just

Nenusivilia tas, kuris nesitiki. Taip man kadaise buvo pasakyta. Ne vieną kartą. Ir dabar, kaip niekada aš suvokiu šitų žodžių prasmę.
Likimo išbandymas, žiū, žmogus jau susirietęs į kamuoliuką. Mirti? Užgesti? Nebetikėti? Ar gyventi? Gyventi! D.S., sakė, kad raganos niekada nemiršta.
Nemiršta. Net jeigu bando.
Tikėti? Tais kurie atsakingi už žmonių likimus? O gal paprašyti, kad Tas, Kuris Viską Sugalvojo imtų ir atiduotų tą atsakomybę. Į šitas šaltas rankas.
Pamokos išmoktos. Konspektai išsaugoti. Svarbiausi dalykai pabraukti raudonai. Eiti. Tą pačia kryptimi.

Laikinasis menas

Taigi va. Kadaise pamėjinėjau apie sniegą. Na, kad anas visai nereikalingas ir ten bla bla. Va čia tas įrašas ir šiandien svarbiausias yra trečiasis punktas. Besmegenio man reikėjo ir taškas.
Taigi va. Turėjo šis gimti penktadienio naktį, bet atsirado svarbesnių veiklų.
Turėjo tada jo gimsmas atsitikti šeštadienio rytą, ale gi vėl prioritetiškai atsirado aktualesnių dalykų.
Na, o štai tingi sekmadienio popietė yra pats tas laikas užsiiimti laikinaisiais menais.
Šalta. Šlapia. Linksma!!!

Keep it up!

Sako, kad vakar nusmigau ties puse sakinio… Įdomu ką sakiau. Nusmigau nuo alaus? Gal emocijų bei įspūdžių? O jų negali nebūti. Dvi savaitės. Lygiai prieš tiek laiko gavau nedrąsų kvietimą susitikt. Ir drebančiomis kojomis nuėjau, galvodama apie visai kitus dalykus ir kitus žmones. Tiesiog šiaip.
O štai dabar praėjus šioms dvejoms savaitėms žvalgausi po kambarį, kol bg medžioja pusryčius rimi. Mano nebyli svajonė, kad kas kadanors perimtų virtuvės ir maisto reikalus, regis pildosi. Nelipu iš lovos. Ir taip jauku jauku.
Konstatuoju faktą, kad tilpsim visgi čia.
Greitis viršyjamas toliau. Kliūčių dar nepasitaikė. Keep it up! .

Vaizdai

Iš mano naujos darbo vietos puikiai atsiveria va toks va vaizdelis (ten giliau – butelių daugiau. Nesimato, o aš tingiu pasikelt ir padaryt kompoziciją):

Beveik visi buteliai prasukti, ale niekas negeria.
Niekaip nesuprantu, kodėl Lietuvą vadina prasigėrusia šalimi, jei tuoj nebepažinosiu beveik nei vieno gerenčio geriančio.

Nuotrupimėjinėjimai

O man tai visai nekeista, kad aš va imu ir išbloginu viską. Kartais tiesiai, kartais per aplinkui, o kartais vien tam, kad nukreipčiau dėmesį nuo tų dalykų, kurių nenoriu rodyti. Ir pliurpiu tada kada noriu ir taip kaip noriu. Štai pvz., kas skaito mano blablamėjinėjimus, tas žino ir kiek mano buto nuoma kainuoja. Ir kokio jis dydžio, ir netgi iš nuorodų į straipsnius, apie gaisrus mano name, atrastų net ir kur gyvenu. O bet tačiau, kai tokie tiesmuki klausimai užklumpa netikėtai, tai Salomėja ir pasimeta. Po to ir patį baisiausią amplua turinčios personos tokios geros geros atrodo… 🙂 Šypt. Svarbiausia geri norai.
Ir šiaip kažkoka aš sau prasilenkianti su logika. Juk jei žmogus tylus ir nekomunikabilus, tai reiškia gi, kad viską veikti jam lyg ir vienam turėtų patikt. Ale ne… Man patinka su kitais, tik aš kompleksuoju, kad tie kiti su tylene nejaukiai gali jaustis. Ir patinka man komandiniai darbai. Kai gležnas mergaitės mintis įgyvendina stiprios vyriškos rankos ir taip garaže užauga metalinė rožė. Ryt draugo vestuvės – dovanosiu.
Ir jei pražiopsosiu raudono besmegenio momentą nusigraušiu pirštus. Kojų. Nežinau, ko čią taip į tą raudoną senį įsikabinau. Gal daryt žalią?

Jėtau

Jėtau, žmonės, na pažiūrau aš viena akimi į statistiką ir ką matau? Kad beveik kievienas užsukęs vis lenda į tą “kas aš”. Ok, ok, visokie nežinomi naujokai ir bla bla… O visi kiti? Po kelis kartus per dieną?
Pvz., Laura, tu ką nežinai kas aš? Ar kaip čia? Aš tau galiu tapatybės kortelę parodyt. Net darbo pažymėjimą gal rasčiau. Net ir CV turiu, tai galiu parodyt:).