Nuotrupimėjinėjimai

O man tai visai nekeista, kad aš va imu ir išbloginu viską. Kartais tiesiai, kartais per aplinkui, o kartais vien tam, kad nukreipčiau dėmesį nuo tų dalykų, kurių nenoriu rodyti. Ir pliurpiu tada kada noriu ir taip kaip noriu. Štai pvz., kas skaito mano blablamėjinėjimus, tas žino ir kiek mano buto nuoma kainuoja. Ir kokio jis dydžio, ir netgi iš nuorodų į straipsnius, apie gaisrus mano name, atrastų net ir kur gyvenu. O bet tačiau, kai tokie tiesmuki klausimai užklumpa netikėtai, tai Salomėja ir pasimeta. Po to ir patį baisiausią amplua turinčios personos tokios geros geros atrodo… 🙂 Šypt. Svarbiausia geri norai.
Ir šiaip kažkoka aš sau prasilenkianti su logika. Juk jei žmogus tylus ir nekomunikabilus, tai reiškia gi, kad viską veikti jam lyg ir vienam turėtų patikt. Ale ne… Man patinka su kitais, tik aš kompleksuoju, kad tie kiti su tylene nejaukiai gali jaustis. Ir patinka man komandiniai darbai. Kai gležnas mergaitės mintis įgyvendina stiprios vyriškos rankos ir taip garaže užauga metalinė rožė. Ryt draugo vestuvės – dovanosiu.
Ir jei pražiopsosiu raudono besmegenio momentą nusigraušiu pirštus. Kojų. Nežinau, ko čią taip į tą raudoną senį įsikabinau. Gal daryt žalią?