Jei būčiau romantikė, tai turėčiau padžiūgauti, kaip nuostabu yra sniegas. Pirmas sniegas. Jėga jėga. Bet romantikė iš manęs menka. Nelabai man tas sniegas patinka. Na nebent, kai labai šalta ir jis nesiruošia tirpti kas penkias minutes. Nu kam tas sniegas? Kam kam kam? Ok, apsimetu romantike ir galiu pateisintį jį tokiais atvejais:
1 Nesupykčiau jei kažkur užkampio trobelėje mane ir mano mylimą užpustytų, nutrauktų ten visokius elektros laidus ir etc., o mes turėtume daug malkų židiniui ir maisto. Ir dar vyno kokio. Tada ant to sniego nepykčiau. Ale žinant tuos mano mylimuosius, o ir mane, mes vienas kitą nudobtume ir po to kas nors tik lavonėlius rastų. Bet čia gal jau kita su sniegu nesusijusi istorija.
2 Jei sugalvočiau Kalėdų išvakarėse eit į mišką eglutės kirst. Taip, būtent išvakarėse, o ne prieš bele kiek ten laiko. Ir būtent į mišką, o ne į prekybos vietą. Taip atsargiai, kad nuolat tokiomis dienomis budintys eiguliai nepričiuptų [gyvenau prie pat miško, žinau žinau kaip būna. patirtis]. Tada turi snigt labai smarkiai ir mano pėdsakus uždengt. Ir galit nemoralizuot apie tai, kad negalima eglučių kirst. Pati žinau. O bet tačiau :P.
3 Jei prikalbinčiau kokį avantiūristą ne iš bailių [čia vėl gi geriausiai tai mylimasis, bet na iš bėdos gali tikti ir itin mielas bjaurybė draugas], naktį eit besmegenio lipdyt, o po to raudonai dažyt. Tada aišku irgi reikia šlapio sniego. Kad gerai liptų ir būtų šilta.
4 Ir dar viena mintis yra, bet pasakysiu MS asmeniškai.
Vo. Daugiau nifiga to sniego nereikia.
Shining’o prisižiūrėjai, ar ką?
Ko tokio? Nieko neprisižiūrėjau. Tik debiliško sniego, tris minutes stipriai snigo ir būtinai tada kai buvau lauke bliam. Mano plaukai seniai jau su visokiais ten sniegais nesutaria.
Oi, kam taip žiauriai, reikia sniego! Ir daug daug! Pageidautina Austrijos kurorte kuo daugiau, nes būtent ten mes šį sezoną slidinėsim. Nes nėr biauriau, kaip po gero pasilakstymo trasose, kėblinti po miestelį su visa amunicija, o ten – balos ir žolė žaliuoja..
Reklamosauka, tai aš ir nekalbu apie tas vietas, kur sniego savaime suprantama turi būti.
Salomeika,
jei ką, tai aš ant trečio punkto pasirašau, bo jau kelintus metus arba sniego nėr arba kompanijos. abiejų kartu nu niekaip. O jei taip pasvajot, tai aš norėčiau didelių didelių pusnų, kad galiam būtų urvus raust. ale čia irgi reik biški trenkto žmogaus ir šalčio nebijančio, nes būna tie urvai užgriūna biški. ir už kalnieriaus visai nebiški užkrenta. smagu neišpasakytai. oi ir dar, o galiam šiaip kėblint po mišką? nu su kirviu ir rogutėm eglei ir visa kita, ale tos elgės nekirst. šiaip pakėblint, įsivaizduojant, kad eigulių pilni pivonijos miškai :DDD
Tautvydai,
žiūrau tu dėl manęs daug kam pasirašytum 😛 Aišku, dabar vartysi savaip ir ginsiesi :P. O dėl eglučių. pffff. tai koks čia dabar smagumas tik apsimest, kad eini kirst. man taip netinka. Saldainių su popieriukais aš nevalgau. Ir šiaip, aš tau kas tokia, kad į mane taip kreiptumeisi? Vat šiandien mane pavadino Salomiela, tai suprantu ir užskaitau. o Salomėjka aš tik sau save leidžiu vadinti. Ir tikrai ne Salomeika. Ir Pivonijos miškai man per didelis popsas.
nugi, shining, http://www.imdb.com/title/tt0081505/ – toks filmas, kur daug daug sniego ir nicholsonas ten pradeda lakstyt su kirvuku paskui savo šeimą. geras toks siaubiakas, klaaasika 🙂
Ai vat, todėl ir nežinau, kad siaubiakas:)))
Taigi Stephenas Kingas ten! Filmas dzin, o va knyga! Nors, teisybės dėlei, turiu pripažint, filmas labai neblogas. Specialiai pažiūrėjau Kingo lentynoj – nope, “Švytėjimo” neturiu, duočiau paskaityt.
O va dabar miglotai imu prisimint. Gal net skaičiau kažkada. Nes Kingas yra gėris.