Apie sniegą

Jei būčiau romantikė, tai turėčiau padžiūgauti, kaip nuostabu yra sniegas. Pirmas sniegas. Jėga jėga. Bet romantikė iš manęs menka. Nelabai man tas sniegas patinka. Na nebent, kai labai šalta ir jis nesiruošia tirpti kas penkias minutes. Nu kam tas sniegas? Kam kam kam? Ok, apsimetu romantike ir galiu pateisintį jį tokiais atvejais:
1 Nesupykčiau jei kažkur užkampio trobelėje mane ir mano mylimą užpustytų, nutrauktų ten visokius elektros laidus ir etc., o mes turėtume daug malkų židiniui ir maisto. Ir dar vyno kokio. Tada ant to sniego nepykčiau. Ale žinant tuos mano mylimuosius, o ir mane, mes vienas kitą nudobtume ir po to kas nors tik lavonėlius rastų. Bet čia gal jau kita su sniegu nesusijusi istorija.
2 Jei sugalvočiau Kalėdų išvakarėse eit į mišką eglutės kirst. Taip, būtent išvakarėse, o ne prieš bele kiek ten laiko. Ir būtent į mišką, o ne į prekybos vietą. Taip atsargiai, kad nuolat tokiomis dienomis budintys eiguliai nepričiuptų [gyvenau prie pat miško, žinau žinau kaip būna. patirtis]. Tada turi snigt labai smarkiai ir mano pėdsakus uždengt. Ir galit nemoralizuot apie tai, kad negalima eglučių kirst. Pati žinau. O bet tačiau :P.
3 Jei prikalbinčiau kokį avantiūristą ne iš bailių [čia vėl gi geriausiai tai mylimasis, bet na iš bėdos gali tikti ir itin mielas bjaurybė draugas], naktį eit besmegenio lipdyt, o po to raudonai dažyt. Tada aišku irgi reikia šlapio sniego. Kad gerai liptų ir būtų šilta.
4 Ir dar viena mintis yra, bet pasakysiu MS asmeniškai.
Vo. Daugiau nifiga to sniego nereikia.