Taip, man truputį liūdna. Dėl to , kaip atrodau kitų akyse. Nedirbanti kekšė. Nedirbanti atrodau todėl, kad mano darbo vieta yra namuose ir todėl, kad labai retai kada kalbu apie darbą. Na ta prasme ne su saviškiu brangiausiuoju. Nepasakoju apie visokias buhalterines vingrybes, ar administracinius reikalus, kai pasirūpinu, kad atitinkamoje sąskaitoje būtų pinigų kurui, popieriaus printeriui ar galų gale įmaučių bei didelių vokų sutartims. Nepasakoju, kad tas mažas sutartėles derint užtrunka kiek ir dideles. Nepasakoju apie bet kokius pavedimus čia ir dabar greit greit parašyti, paruošti pasiūlymą, ar šiaip padėti sugeneruoti idėją. Nepasakoju, kad sugebu problemą pamatyti uždavusi kelis klausimus ir parašyti visiems priimtiną sprendimo pasiūlymą. Na taip, ne visada jie įgyvendinami, dėl klientų finansinės būklės, bet nereiškia, kad darbo nebuvo įdėta. Kažkuriuo metu jis tampa nematomu. Nepasakoju, kad reikia atsakyti į degančius laiškus, nes nors ir mažai jų būna, bet kai jau būna, tai iš “čia ir dabar” serijos. Ką jau kalbėti apie mano atvirukų projekto veiklą, kuri per dieną pavagia nuo valandos iki paros, nelygu kokia diena, kiek užsakymų reikia sudėti ir nunešti į paštą, kiek ir kokio sudėtingumo maketų paruošti, nepamiršti papildomų priemonių, pvz., vokų ar gražaus įpakavimo likučių priežiūros, o papildymo dieną viską susandėliuoti ir pasirūpinti FB žinutėmis. O dar kai ateina atsiskaitymų su autoriais dienos… Taip, pasigiriu, išsitariu, bet iš esmės nepasakoju. Na taip, kartais nori kokie verslių ir jaunų seminarų rengėjai prisivilioti, kokią paskaitą suskelt, bet… Mano pokalbiuose nėra žodžių “ėjau į darbą ir…”, “mano kolega sakė…”, “šefas sugadino dieną” ir t.t.. Todėl aš daug kam neatrodau dirbantis žmogus. Kamon, namų šeimininkės irgi dirba, bet daugumai gi taip neatrodo.
Kartais galvoju, kad man reikia susirasti darbą. Na ta prasme pas svetimus, samdomą. Ne dėl to, kad man reikia. To reikia kitiems. O man sakė, kad gyvename tarp kitų, todėl svarbu kaip jie į mus žiūri.
O gal man šiek tiek liūdna. Tik tiek.
Nu nežinau. Tai yra žinau, bet – na negi dėl dar vieno tūgadūmo dabar mesti šitą taip sėkmingai pradėtą daikčiuką? 🙂
Na… Baisiau, kad tūgadūmas gal tik drąsiausiai pasako ką galvoja ne jis vienas 🙂
Bet – kaip ir pasisakau panašiose diskusijose šia tema: ar nebus čia vergų mąstymas? Tipo “kas nelenkia nugaros – tas nedirba”. Nes kas dirba tas “atsėdi” nuo aštuonių iki penkių ir kvit. O visa kita…
Mano geros draugės garsios dailininkės vyrą nuo jaunystės visi užjautė, kad jis vienas vargšas dirba ir turi šeimą išlaikyti (kaip jie įsivaizdavo), nes, matote, žmona niekur nedirba. Ji tik juokdavosi;))
O tau nesako, kad iš darbo rinkos iškrisi, nes nedirbi? Aš, kai jau nujaučiu, kad šitą frazę išgirsiu, nukreipiu kalbą kitur, nes bijau, kad muštis pradėsiu 🙂
:), nea, nesako, nes kažkaip “kol nedirbu”, mano CV visai šauniai vis pasipildo :).
Pala pala, o kur pasakojimas apie kekšę? :))
Jei rimtai- na, šneka. Tegu šneka- by tik tau gerai, kaip yra. visiem gera nebūsi. O ir nereikia. Tada jau tu nebūtum tu…
tai kekšė nes arba vyro, arba valstybės pinigais maitinama 😉
A, matai kaip. Aš galvojau, gal dar kokias potekstes kas nors kapsto 😀
Čia Tu, aišku, juokauji apie kito, samdomo, darbo susiradimą, ar ne? Nes ‘duskit pavidolei’ tik galima atsakyti tokiems žmonėms, kurie patys kankinasi ir nori, kad kiti kankintųsi. Milijonai žmonių dirba iš namų ir jei kokiems nors postsovietiniams prietrankoms tai nesuprantama, velniop juos.
PinkCity, rimtai negalvoju apie jokį kitą samdomą darbą. Nebent į šiaip kokius papildomus iš namų dirbamus pasižvalgau, bet nieko protingai patrauklaus nepamatau.
Bet tas liūdnumas iš tiesų užeina, nes vyresniems giminaičiams visada atrodo, kad tu tik žaidinėji (nes gi dar nė karto nebuvai Turkijoje!!!), o štai “Petro anūkas, tai įkūrė firmą ir žmonai kailinius perka” :). Ir visai nesvarbu, kad Petro anūko firma turės dar 100 metų paskolas mokėti, o tu pradedi po truputį, bet be paskolų/paramų/skolų.
Toks jausmas, Salomėja, kad teisiniesi, o tam visai nėra pagrindo: viską darai teisingai ir esi savo rogėse, tikėk ir pasitikėk savimi. Tik nesuprantu, ko Tau galėtų prikišti tie, kuriems svarbu turkijos ir kailiniai – firmą g. irgi įkūrė, kailinius pirkti dabar nemadinga ir gėdinga, o važiuojate ilsėtis į įdomesnes šalis.
v, pataisysiu jus. Ne g. įkūrė, o mes įkūrėme, bent jau taip sako įmonės steigimo dokumentai :). Tai kailinius galim pirkt vienas kitam.
Čia paliūdėjimas, ne pasiteisinimas. Paliūdėjimas jau trijų dienų senumo. Ne mano būdui tiek laiko liūdėti! 😀
ai, čia aš automstiškai pagal aną formuluotę parašiau, žinoma, kad judu abu įkūrėte ir Tavo indėlis nėra nesvariausias:)) Gerai, kad nebeliūdi, stiklinė ne pustuštė, o puspilnė ir vis pilnėja ir taškas.
o tai ką tu ten dirbi? kur pirkt atvirukų?:)