Požiūris lengvinantis gyvenimą

Kai erzina – erzinamės.
Kai skriaudžia – verkiame.
Kai juokina – juokiamės.
Tokios yra tiesos. Ypač, kai viską priimam tiesiogiai.
Neseniai Donatui sakau:
– Baik nervint.
Ir jis mane painformavo, kad jo toks vaidmuo. Jis tėra mano pačios galvoje esantis personažas. Na ta prasme netikras, kaip Matricoje. Ir to personažo vaidmuo yra mane būtent dabar paerzinti. Jei aš savo personažui neleisiu to daryti, tai ir nesierzinsiu.
Iš tiesų kai pagalvoji… Na taip mąstyt tikrai lengviau. Štai ir šiandien. Skambinu, nekelia. Nervinuos nes reikia. Tikrai. Po to prisimenu filosofiją šią. Na nekelia. Nes toks jo vaidmuo. Nekelt, panervint… Sugalvosiu kitą įšeitį. Ir su lyg ta mintim, suskamba telefonas. Perskambino:).
Kai pagalvoju, kokia savaitė manęs laukia… Bet tai tik sugalvotas sunkesnis žaidimo lygis, kurį reikia pereiti. Na tai ir pereisim. Ir turbūt, net boso lygio pabaigoje nereiks nugalėti. Net neįdomu. Reikia susigalvot kokį.
Viskas netikra, o tie netikrieji dar turi ir savo netikruosius personažus. Kaip ir mes esam kažkieno sugalvoti:)
Rolės nepasirinksime. Gyvenime nėra “delete” mygtuko skirto herojų trynimui. Nėra ir “edit” funkcijos redagavimui. Labiausiai gaila, kad nėra “undo”.
Tačiau yra mūsų pasirinkimas, kaip priimti situacijas ir kaip į jas reaguoti.