Niekiviskmėjinėjimai

Šiandien iš buvusio vyro parsivežiau kaljaną, uno kortas ir fondiu. Šitie įnagiai asocijuojasi su bendravimu. Mažu reiks svečių kviestis.
Dar įbruko vestuvinį albumą. Konstatuoju sau faktą, kad tada buvau storiausia ir negražiausia. Bet albumas tai gražus, nes raudonas. Uno kortų pakelis irgi raudonas. Kaljanas žalias su raudonu, o fondiu puodas taip pat… spėkit koks… Raudonas!!! Dar pasiėmiau raudoną kilimėlį beigi tris savo paveikslus. Kaip visada žaliai raudonus.
O vakar parsivežiau iš Ukm kožikę. Tam da da ram, aišku, kad raudoną. Su nauju žaliu pamušalu. Kaip gi kitaip.
Dabar sėdžiu ant miegavietės užkoltos raudonu dekiuku. Esu įšokusi į raudoną pižamą. Mano šlepetės raudonos, o ant kelių kompiuteris. Vuolia, aišku, kad raudonas!
Tam da da di ra dam… Neraudonas lego žmogeliukas vėl kažką daro.
Tik dabar pastebėjau, kad Vaska neturi ūsų.
Mano blogas irgi raudonas (čia tiems, kurie ryderiuose skaito).

Tiesiog:
Mūsų dar nebaigtos užuolaidos ir vaiduokliai. Tai yra aš manau, kad ten anam name gyvena vaiduokliai:

Continue reading “Nameliukai fragmentukai…”

Apturėjau įvykį. Ne itin malonų. Laidotuvės. Žmogaus jau ne vienus metus gyvenusio tuose namuose, į katruos grįžtu, kai važiuoju į Ukmergę. Tad ta neišvengiamybė.
Tam krikščioniškam cirkui įdutrečdalėjus aš pareiškiau mamai, kad jei kartais anksčiau numirčiau, tai nesityčiotų taip iš manęs. Ji sakė, kad raštu parašyčiau. Tai aš ne tik raštu, bet dar ir viešai, kad niekas prikibt negalėtų.
Aš prašyčiau sudeginti mane mirusią. O pelenus panaudoti naudingai. Kad ir kaktusą pasitręšt. Bet suprantu, kad gali būt per brangu tempti į artimiausią krematoriumą tad…
Nu labai paprašyčiau manęs mirusios neguldyti ant stalo parodai. Kas norėjo, tas pamatė kaip atrodau. Kas nepamatė – gali paprašyt artimųjų nuotraukos. Galvojat jei jau mirėt, tai pėiks? Tegul visi spokso į tuos plastmasinius batus bei baltos spalvos odą? Juolab, kad ne itin ir patiems faina į tą lavoną spoksot? Geriau gal žmogų gražų prisimint, nei tris dienas dantis sukandus vaidint?
Negana to. Nebandot užpirkinėt mišių už mano sielą. Ir tuo labiau melstis už tai, kad “mano siela būtų išgelbėta ir galėčiau amžinai žiūrėti į Kristaus veidą”. Aš žinau, kad nesu labai gera. Bet atsiprašau, už ką man tai? Kokią teisę galit turėt nuspręst ką aš ketinu veikti po mirties? Kas sakė, kad turiu kokių nors planų danguje?
O dar. Na tik pabandykit kas nors per mano laidotuves nusamdyt giedorius. Vaidensiuosi trylikai kartų. Žvanginsiu grandinėmis ir neduosiu miegot. Aš rimtai. Labai.
Ai tiesa tiesa, dar gi mano artimuosius gali paveikt tas “o ką žmonės pasakys”, jei niekas prie karsto nepasriūbaus ir dargi užkas be mišių ir etc… Kokie dar žmonės blia? Nekankinkit mano draugų, ok?
Mirt nesiruošiu. Bet dėl visa ko.

Kai gyvenau tėvų namuose prieš užmigdama girdėdavau muziką. Nes niekaip negalėjau miegoti tyloje. Todėl programuodavau muzikinį centrą, kad tas išsijungtų vėlai naktį ir įsijungtų anksti ryte. Ir traukė Ukmergėje mano radijukas tik Radijocentrą. Todėl klausiau tik šūdmuzikės. Kas galėtų pagalvoti, kad dabar savo noru klausyčiau tokios stoties.
Palikus gimtuosius namus ir apsigyvenusi barakinio tipo name aš girdėdavau kaimynus. Tie šlitindavo koridoriumi iki dušinės, virtuvės ar tualeto. Apsibardavo. Ai nu tiksliau nuvirsdavo koks šeimos tėvas koridoriuje, o šeimos mama tįsdavo jį. Kai užsimanydavom su kambarioke į wc, tai pasiklausydavom tyliai už durų ar jau ramu.
Kitame bute buvo tylu. Langai į pievelę. Tačiau iš gatvės atsklisdavo vėlyvų troleibusų ūžesiai.
Vėliau vėl gi persikrausčius gyvenom tyliai. Prieš miegą tik retkarčiais kaimynai pavaišindavo muzikos doze, bet greitai jiems patiems nusibosdavo. Gi pademonstruoji kokią galingą aparatūrą turi bei kokios nesąmoningos muzikos klausai ir ramu.
Atsikrausčiusi į Vilnių apsigyvenau šalia judrios sankryžos. Pirmas aukštas, langai nesandarūs. Vėjai pučia, sklinda garsai. Pirmomis dienomis maniau nuprotėsiu. Prieš miegą girdėdavau praeivių spygavimus, mašinų pypsėjimus. Naktį pašokdavau iš lovos, kai pro šalį pralėkdavo kaukianti greitukė. O jau nuo šeštos ryto žadindavo sankryžoje užstrigę… Tie kurie skuba, pypsina, daro avarijas. Po to pripratau.
Žirmūnuose sužinojau kas yra tyla. Kai pirmą valandą nakties bandai ką nors išgirsti. Ir nieko. Tiesa, kartais užplaukdavo Tuktukui. Jis remontus tik naktį darosi. O ryte girdėdavau, kaip bunda namas. Ypač savaitgaliais. Pradeda ošti televizoriai, pasigirsta kalbos, gaudžia.
Dabar atsklinda garsai iš gatvės. Praeiviai, mašinos. Bet gatvė nejudri. Pirmą naktį, tiksliau paryčiuj sunku buvo suprasti kas čia per naujas garsas. Ne pats garsas miegoti trukdo, o nežinojimas. Po to išmąsčiau, kad gi čia vartai esantys už sienos. Metaliniai. Išvažiuoja žmonės. Girgždina. Antrą naktį išgirdusi tą garsą pagalvojau, kad jis visai mielas. Seni vartai. Ir apsiverčiau ant kito šono.
Deja, pats nemaloniausias garsas yra žadintuvo.

Važiavom atsisakyti skyneto.
Mergina ant pirštų du kartus skaičiavo kiek gi čia mėnesių aš naudojuosi jų paslaugomis. Juk reikia žinot kokia bus bauda už sutarties nutraukimą.
Suskaičiavo.
Po to dar ilgai skaičiavo kiek man reikia mokėti už šio mėnesio šešias dienas. Skaičiavo skaičiuotuvu. Rašėsi ant lapuko.
Klausimas man kilęs tai skamba taip:
nafik jai kompiuteris?
Jei kam įdomu, tai tokį daiktą (kompiuterį) ji turėjo, nes kada gi prasidėjo mano susitarimas, bei kas aš tokia, tai pasižiūrėjo.
Džiugu: baudos reikėjo mokėti mažiau nei buvau nusiteikusi.
Pastebėjimas apie butą: kur prisėsi, ten patogu. Biškiuką šalta, bet čia todėl, kad aš pripratus pirtyje gyventi. Ala krištolinė lempa su energija taupančiomis lempelėmis atrodo… …ogi visai gerai atrodo.

Sužinojau, kad turiu kantybės lygiai penkiolikai minučių. Ir tai su keliomis žvaigždutėmis.
O buvo gi taip, kad nuvažiavome pasirašyti vodafonės mobilaus interneto sutarties. Jap jap, geresnio varianto neradome. Omnitelis net nesvarstytinas dėl didelės mano nemeilės bei savo paslėptų kabliukų. Mezonas dar iš vystyklų neišlipo, o teo su savo telefono linija tegul eina n…
Taigi va, važiavome į mindės maxę, nes ten esančiame salone buvome pasiskolinę kortelę bandymams.
Nu ir pasakius ko mums reikia, mergikė baisiai persigando. Gal dėl to, kad ant jos kortelės parašyta “Milda mokinė”. Ok, mokinė tai mokinė. Ne visi gimė mokėdami. Ateina jos kolegė. Viską išsiaiškinam, mokinė pildo sutartį.
Ojėj… Pasirodo tai baisiai sudėtingas reikalas. Nes yra šimtai variantų, kuriuos galima paspausti ne taip ar ne ten… Kadaise buvau bitutės klientė, taigi jie net mano registracijos adresą turėjo. Deja nukopijuoti nesugebėjo… Ir t.t. ir t.t. “Mokytoja” iš už nugaros šūkauja: spausk ten, rašyk aną, daryk taip…
Po 15 min jau pradėjau spurdėti. Po to pašnibždomis džiūgauti: o jė jau man duos pasirašyt ką nors…
Kur ten tau duos.
O čia tos pradžioje minėtos žvaigždutės: nekantri aš esu, bet ir tai jau 15 min viduje sau ramiai kentėjau tik todėl, kad gi gal ir man teks tokį darbą dirbt. Nu ir nieko nemokėsiu. Bet nu gi… Gali mokytis vakarop, kad nereikia man į darbą grįžt. Mums gi už darbo laiką moka.

Taip, per dieną tikrai galima nuveikti daug. Nusipirkti raudonos ir žalios medžiagos. Pasisiūti užuolaidas. Susipažinti su užtvankas statančiu kaimynu bei jo katinu Hanibalu. Susipažinti ir smagiai praleisti laiką su naujais žmonėmis. Smagu žinoti kaip atrodo tik iš blogų ir twiterių pažinotas asmuo:).
Dar galima pasivažinėti ekstremalia transporto priemome. Sužinti, kad dyzelinas atrodo, kaip alus. Kadangi alaus kurį laiką negeriu tai neragavau. Bet sakė, kad neskanu.
Ir dar tampiau svetimas žalias sofas. Buvo labai juokinga. Ir sunku. Bet tik truputuką.
Diena be ekstremalių eismo situacijų juk ne diena, ar ne?
O Rokas sugalvojo gudrybę, kaip mane pamatyt… Laišką gavau, pagalvosiu ir atsakysiu.
Dieną sėdėjau sau ant didžiosios palangės, naršiau internete ir stebėjau praeivius. Linksma trijų zombių kompanija sutikinėjo pavasarį. Bobutės pėdino su verbomis. Mergiotės važinėjo dviratukais.
Mus besikraustančius labai stebėjo vaikinas su raudonais marškinėliais. Iš namo priešais. Iš antro aukšto. Linkėjimai.
Iš nuotykių serijos: sugalvoti siūti užuolaidas. Nuvažiuoti pasiimti siūlų, siuvimo mašinos ir etc. Pamiršti žirkles. Cha.
Ką tik baisus pilkai rožinės spalvos fotelis virto gražiai ir moderniai salotiniu.
O aš sėdžiu sau toliau ant palangės, geriu vyną, rašau įrašą , stebiu ir myliu.

Būna dienų kai daug visko nuveiki, nors atsikeli apypiečiui. Kaip šiandien.
Vakar praktiškai pasidžiaugėme seno namo “privalumais”, kai įsijungus siurblį ar kažką dingsta elektra ir tenka pėdinti apsižiūrėti, kur gi tie mūsų saugikliai. Taigi, šiandien spėjom nuvažiuoti į sendaikčių turgų. Ieškoti rimtesnių saugiklių. Ech koks turgus. Kiek visokio gero. To senovinio portfelio tai noriu noriu.
Spėjome ir pačiupinėti tuos kačiukus po penkis litus. Paimčiau visus.
Spėjau ir su svetimais diedukais susipažinti.
Spėjome didį skalbimą atlikti.
Spėjau lažybas laimėti. Nes man sakė, kad tas voras neįsikals į betoną. Cha cha.
Spėjom pasivažinėti į užmiestį.
Spėjau viename svetimame ir negyvenamame namuke rasti senovinių gėrybių. Net suknelių, ech… Gerų daiktų žmonės nenaudoja. O aš priglausčiau.
Spėjome ekspromtu užsukti į kirpyklą.
Spėjome gauti vodafone internetą išbandymui (toje miesto dalyje bėda su internetu. Kaip visada karaliauja Teo).
Spėjome pasikabinti spalvotas bambukines žaliuzes.
Ir dar daug ko spėjome pakeliui.
O va čia kur esu nėra nei vienos knygos. Todėl skaitykime, kad aš čia kaip ir nebegyvenu:).
O para dar nesibaigė.