Kai gyvenau tėvų namuose prieš užmigdama girdėdavau muziką. Nes niekaip negalėjau miegoti tyloje. Todėl programuodavau muzikinį centrą, kad tas išsijungtų vėlai naktį ir įsijungtų anksti ryte. Ir traukė Ukmergėje mano radijukas tik Radijocentrą. Todėl klausiau tik šūdmuzikės. Kas galėtų pagalvoti, kad dabar savo noru klausyčiau tokios stoties.
Palikus gimtuosius namus ir apsigyvenusi barakinio tipo name aš girdėdavau kaimynus. Tie šlitindavo koridoriumi iki dušinės, virtuvės ar tualeto. Apsibardavo. Ai nu tiksliau nuvirsdavo koks šeimos tėvas koridoriuje, o šeimos mama tįsdavo jį. Kai užsimanydavom su kambarioke į wc, tai pasiklausydavom tyliai už durų ar jau ramu.
Kitame bute buvo tylu. Langai į pievelę. Tačiau iš gatvės atsklisdavo vėlyvų troleibusų ūžesiai.
Vėliau vėl gi persikrausčius gyvenom tyliai. Prieš miegą tik retkarčiais kaimynai pavaišindavo muzikos doze, bet greitai jiems patiems nusibosdavo. Gi pademonstruoji kokią galingą aparatūrą turi bei kokios nesąmoningos muzikos klausai ir ramu.
Atsikrausčiusi į Vilnių apsigyvenau šalia judrios sankryžos. Pirmas aukštas, langai nesandarūs. Vėjai pučia, sklinda garsai. Pirmomis dienomis maniau nuprotėsiu. Prieš miegą girdėdavau praeivių spygavimus, mašinų pypsėjimus. Naktį pašokdavau iš lovos, kai pro šalį pralėkdavo kaukianti greitukė. O jau nuo šeštos ryto žadindavo sankryžoje užstrigę… Tie kurie skuba, pypsina, daro avarijas. Po to pripratau.
Žirmūnuose sužinojau kas yra tyla. Kai pirmą valandą nakties bandai ką nors išgirsti. Ir nieko. Tiesa, kartais užplaukdavo Tuktukui. Jis remontus tik naktį darosi. O ryte girdėdavau, kaip bunda namas. Ypač savaitgaliais. Pradeda ošti televizoriai, pasigirsta kalbos, gaudžia.
Dabar atsklinda garsai iš gatvės. Praeiviai, mašinos. Bet gatvė nejudri. Pirmą naktį, tiksliau paryčiuj sunku buvo suprasti kas čia per naujas garsas. Ne pats garsas miegoti trukdo, o nežinojimas. Po to išmąsčiau, kad gi čia vartai esantys už sienos. Metaliniai. Išvažiuoja žmonės. Girgždina. Antrą naktį išgirdusi tą garsą pagalvojau, kad jis visai mielas. Seni vartai. Ir apsiverčiau ant kito šono.
Deja, pats nemaloniausias garsas yra žadintuvo.
Girdėjimai
Man miegant reikia tylos. Netrukdo tik koks nors monotoniškas šniokštimas, tylus ūžimas, lietus ir paukščiai. Bet laikrodžio tiksėjimas, signalizacijos, bumčikas kitam bute, sniego kasimas labai nepatinka. Užaugau tylioje gatvėje, prie miškų, pro šalį net mašinos beveik nevažinėdavo. Persikėlus gyventi netoli turgaus irgi galvojau, kad išprotėsiu nuo garsų, bet pripratau. O po trijų metų persikrausčius į ramią vietą negalėjau atsidžiaugti pagaliau ramiu miegu.