Planas

Šiandien baisi diena. Deadlainas. Tai važiuoja stogas.
Bet ir labai suaktyvėjęs protas. Matyt nuo tų vitaminų. Tai nupiešiau čia labai aiškų paaiškinimą kas darosi aplinkui (tie vartai seniau buvo uždaryti ir tik vienas kitas prasmukdavo):

Planas toks: palaukt kol jų mažiau liks ten, nei sumigruos čia ir tada pabėgt.
Sako negerai išduot planus. Aš sakau, kad geriausia viską matomiausioje vietoje slėpt.

Kai reikia į darbą…

Atsikėli, žmogau, ir pagalvoji: valio vėl į darbą. Gi sako per savaitę daugiau nei penkiais tūkstančiais bedarbių mūs šalis pasigausino. Tai va. Valio vėl į darbą.
Atsivelki, žmogau, į darbą ir pagalvoji: kaip faina, vis dar nieko neatleido, štai mieli kolegos, štai darbų krūva, let’s do it.
Baigi, žmogau, darbus ir džiaugiesi, nes ryt tu ir vėl čia būsi.
Darbe smagu. Gali vaidinti viskuo patenkinto darbuotojo rolę. Kas, kad nežinia kada alga. Kas, kad kaip ir kaip besistengtum, vistiek viską užstabdo kiti, o atsakyt turi tu. Ir stengiesi ar nebesistengi – viskas, kaip visada. O kadangi viskas, kaip visada, tai nustoji stengtis. Tada pyksti ant savęs… Arba ne. Priklauso nuo to, kokį žaidimą šiandien žaidi.
Ir aš taip noriu atostogų. Bet atostogos pas mus reiškia, kad turi nusidirbti visus darbus, kuriuos dirbtum jei neatostogautum, iš anksto. Kada – tavo reikalas. Kadangi dirbam darbus ir tų, katrie kažkada buvo kolegos ir netgi už tai algą gaudavo – reikia nusidirbti iš anksto ir šiuos. Tai kam tos atostogos, jei per jas jau būsi negyvas ir be pinigų, žmogau? Sėdint darbe bent jau mažiau visokių parduotuvinių pagundų :).
Taip vat ir gyvenam. O imtų kas. Nuspaustų tą raudoną mygelį ir nebereiktų penktadienio vakaro laukt.
Savaitgaliai gražūs, nuotykingi, linksmi. Bet kas iš to jei darbo dienų rutina naikina?

Sudaužiau veidrodį

Nu ir nieko.
Ėjom į miestą kaljano rūkyt.
Nu ir išėjom. Ale niekas nesakė, kad mieste vyksta triukšmo ir daugybės lochų, voverių, žmonių, ir krikščionių susibūrimas.
Nu nesakė tai nesakė. Negi namo grįši.
Tai nuėjom į rotušės rimi pirkt folijos. Juokingai tas vienas pirkinys atrodė tarp minios jaunuomenės perkančios alko. Bet tai ką.
Atėjom į katedros aikštę – atsiminėm, kad neturim vandens kaljanui. Nu tai ką daryt? Ėjom į Vilnelę pasisemt.
Tiesa, prieš eidama miestan apsirengiau. Negi nuoga eisiu. Paklausiau mieliausiojo kaip atrodau. Sakė, kad Salomėjiškai. O kaip kitaip gali atrodyt ryškiai žalia suknia, žalios kojinės, raudoni batai bei koža ir raudoni karoliai? Kitaip nė nepavadintum.
Sėdim sau toj aikštėj. Rūkom. Iš vienos pusės būgnelių triukšmas. Iš priekio – krikštai meldžiasi, iš kitos – alaus reklamos daina.
Priešai susirinko būrys gal ispanų pagyvenusių. Gidas jiems ką tai pasakoja, Gediminą rodo, o tie į mus spokso. Lyg ne iš užsienio būtų.
Po to priėjo tokia teta ir sako: “o kas čia”? Kaljanas. Nesuprato. Tai sakėm, kad nu tokia vandens pypkė.
O dar po to pypliai paskui tėvus vilkosi. Sako vienas kitam: “o tu ragavai tokį?” Ir rodo į kaljaną. Anas taip pagalvojo ir sako: “nea”. Jau maniau pasigirs priešingai.
O tada baigėsi rūkalas ir parėjom namo.
Valgysim keptą duoną.
Gaisras regis baigėsi.

Visai linksma

Šiandien važiavau dviračiu. Turbūt jau koks dešimt metų praėjo nuo paskutinio pasivažinėjimo. O gal net ir daugiau. Tiesa, niekad gyvenime neteko sėdėti ant šiuolaikinio mašiniuko. Su bėgiais ten ir dar rankiniais stabdžiais. Manieji dviračiai tokių pribumbasų neturėjo.
Bijojau važiuot. Tikrai. Pasirinkom trumpą trasą, o aš viduje galvojau, kad nenuvažiuosiu, kad bus snuku, kad… Po to jau galvojau, kad nenuvažiuosiu, nes pritrenks perėjoje besivarant dviratuką.
Bet nieko. Viskas čiki tik rankas skauda. Matyt iš baimės per stipriai vairo įsitvėriau. Būna.
Greitai važiuot dar nemoku – gi tik bandau suprast su kuo tie bėgiai valgomi ir kada katras geriau.
Tikiuosi mano kelionės draugui su tokia naujoke labai nuobodu nebuvo ir neįkyrėjo saugoti nuo pavojų.

Rašliavos

Mama turėjo tokį posakį: nemoki pist, nereikia lįst.
Nemoku aš rašyt be klaidų.
Žinau daugelį taisyklių. Asimiliacijos, ilgieji ir trumpieji, nosinės. Žinau. Ko nežinau, tai skyrybos taisyklių ir viso to kablelyno. Bet, kai rašau įsijautusi tai visi žinojimai eina velniop.
Ir kas iš to jei po to pataisau tas klaidas, jei viskas vistiek nueina rss’ais.
Tad pažadu viešai rašyti ir internetą teršti vis rečiau.
Jei jau kada parašysiu ir rasiu akivaizdžią klaidą – pažadu įrašą ištrinti.
P.S. Šitam įrašui negalioja :PPP

Neigiamybės

Priklausomybė nuo interneto.
Lengvos psichozės.
Rūkymas.
Girtuokliavimas.
Amoralus ir negarbingas gyvenimas.
Tinginystė.
Užknisinėjimai.
Cinizmas.
Dar man labai nepatinka bantukai, gėlytės ir kitos fintikliuškos… Kiemas mielsnis nuo to, kad ten tulpės žydi man nepasidaro.
Nemėgstu, kai į lėkštę prideda visokių figūrinių morkyčių, svogūninių gėlyčių ir kitokių papuošimų.
Man nepatinka šunys, politinės naujienos bei juoda spalva.
Visiškai nepatinka sniegas. Net per kalėdas.
Gėlių neauginu. Net kaktusų.
Neskaitau nuobodžių knygų.
Nemėgstu tvarkytis, todėl nesitvarkau. Tada bambu.
Dažnai žliumbiu.
Apsikarstau nesuderinamais papuošalais bei rūbais.
Apipaišau visų popiergalių kampus.
Ir man tas pats.

Apie skambučius.

Telefoną nušveičiu bet kur. Našyt internete neketinu. Mama vėlai neskambins. Brangusis šalia. Vadinasi tas prietaisas nereikalingas. Mėtosi rankinėje, kuri guli kažkur ant žolės. Kažkur už nugarų tiems, kurie laukia kepamos mėsos. Ir visgi ausis pagauną pažįstamą depešų melodiją. Mano telefonas? Iš melodijos aišku, kad skambina ne šeimos nariai. Kas gi čia dabar? Juk visi žino, kad nemėgstu skambučių, kai rodo nežinomą nurmerį atsiliepiu retai (ypač vakarais), o kai numerio nerodo – neatsakau iš vis.
Atpažintas numeris. Nuostaba. Atsiliepiu. Pakalbu. Gana ilgai.
O po to sėdžiu nustebusi.
Turbūt pirmą kartą telefonu kalbėjau su žmogumi, kurį tikrai gana gerai pažįstu nuo pirmos klasės. Ir be jokios priežasties. Tiesiog šiaip.
– Tau pradėjo žmonės skambinti? – ciniškai paklausė bg.
Tai va ir aš stebiuosi.

Laumė

Kažkurią akimirką šiandien pasijaučiau laume. Tą akimirką, kai bežiūrint maketą skersvėjis pakedeno mano plaukus. Tą akimirką kai suskambėjo manieji kabandys auskarai.
Ir šiandien ryte buvau pagavusi tą akimirką. Kai maximoje stovėjau prie ką tik iškeptų, dar tik dėliojamų, bandelių. Bet pasisukau ant kulno ir nusipirkau ledų.
Ir dar tą akimirką kai lukiškių aikštėje pastebėjau, kad pamečiau skarą ir grįžau keliasdešimt metrų jos susirasti.
Gal ir man jau pagaliau pavasaris?