Kaip mes išrišam kas yra kas

Pavadinimą sugalvojo bg, po to kai pasakiau, kad bloginsiu apie tai ką bloginsiu.
Važiuojam x kryptimi. Pro vestuvinių suknelių saloną. Vitrinoje suknelės. Arba tai kas gadina suknelių vardą. Tortukai tokie.
Jau eilinį kartą pasvarstome kas gali vilktis tuos tortukus. Už bausmę? Kodėl kodėl kodėl?
O tada pasipila mano minčių srautas:
– Na aš galvoju, kad stambesnės merginos tortų nesivelka arba procentaliai velkasi tikrai rečiau. Jos vistiek gana kritiškai įvertina savo figūrą ir supranta, kad tortai ne joms. Taigi vadinasi šiuos velkasi tos kur lieknos. O tos lieknos dažnai laikosi įvairių dietų. Na ir žinoma vengia valgyti tortus. Bet kaip ir visi dietininkai – amžinai nori. Ir kai pamato suknelę tortą tai joms susiasocijuoja su kažkuo geidžiamu. Plius dar pati diena geidžiama. Nu tada taip ir gaunasi, kad jei jau jos nuolat negali valgyti torto, tai bent pačios pabus tortu. [sunku net patikėt, kad tiek kalbėt pradėjau].
– Jo. Nes tortas gaunasi, kaip ir vertybė.
– Nu. Va ir išrišom viską.
Jokios paslapties. Tik logika.

Ką Salomėja veikia pirmadienio rytą?

Sunkiai atsikelia.
Bamba ant laimingai miegančios katės. Bamba už tai, kad naktį bomžavo.
Bamba ant savo išvaizdos.
Bamba tyliai, kad netrukdytų Kitei ir bg miegot.
Tada eina į darbą ir tą pusvalandį keikia pasaulį. Orą, kad nelabai šilta. Darbą, ir šefą, kad niekaip neišmeta, o išeit nėra pasiryžimo ir drąsos. Save, kad tokia bailė. Ir Sistemą, kuri sukurta taip, kad visko bijotume.
Geria kavą darbe.
Pasitikrina sąskaitą.
Atsidūsta.
Sumoka už vodafone ir salomeja.eu adreso pratęsimą.
Vėl pažiūri likutį.
Atsidūsta.
Ir galvoja, kaip čia tapus nematomai?
P.S. Atsiminiau, kad dar nerašiau to fakto, kad šeštadienį palaidojau savo nematomą draugą. Gero jam nematomų draugų rojaus. Niekas negyvena amžinai :(.

Savaitgalis. Visaip.

Uno žaidimas viduryje centro ant suoliuko. Kol matosi spalvos. Kol sugrubusios rankos sugraibo kortas.
Daug miego ir Braškės. Nors visgi braškės, nes nevertos didžiosios raidės.
Ašaros.
Ir skaitymas. Pirmą kartą nuo tada, kai ėmiau rašytis ir sau vertinti balais knygas… …maksimalus įvertinimas. Ir prisiminimai. Ir atslenkanti mizantropijos banga.
Ir mokymasis. Virinti. Į tobulybę kada nors.
Dar kuriamas grožis.
Murkianti katė.
Ir jau maudžiantis pilvas, nes ryt į darbą.

Kai idėjos materializuojasi

O idėja nepaprasta. Ją ištarus garsiai… …žvengėm porą valandų.
Po to aš sunkiai dirbau ir kenčiau pagirias, o bg sulakstė medžiagų ir visą dieną virino.
Rezultatas dar juokingesnis ir nerealesnis nei mintis.
Ir veikia.
Veikia savadarbė transporto priemonė.
Pavyko iš taško A nukakti iki taško B. Nu kilas koks. Po to pavyko atgal parvažiuot. Super. Beta versija dar tik, todėl negaliu rodyt. Testinio važiavimo metu paaiškėjo ką reikia tobulinti.
Trūkumai: labai juokinga. Ir laaaaaaaabai daug dėmesio. O maršrutas nebuvo labai žmoningas.
Jėga.

Kodėlčiai

O kodėl tu nebegeri alaus?
O kodėl tu nevalgai jūros gėrybių?
O kodėl bijai vabalų?
O kodėl tu nenori daryt taip ir va šitaip?
O kodėl tu nežiūri televizoriaus?
O būna ir todėlčiai.
Todėl, kad dalyvauju eksperimente.
Todėl, kad fu.
Todėl, kad jie ropoja.
Todėl, kad noriu anaip ir kitaip.
Todėl, kad dar turiu sveiko proto likučių.
Esminis klausimas dėl, kurio rašiau šitą nesąmoningą įrašą: ar gražus niekiviskmėjinėjimų dizainas?

Laiškas sapnui

Žadėjau tau parašyti, bet vis va neprisiruošiau. Ir šiaip keista, nes dažniausiai tau atrašinėju, o ne rašau. Ar sapnai gauna laiškus? Net ir tolimi?
Kaip visada galiu pasirinkti rašymo toną: cinišką, abejingą, liūdną, svajingą, chaotišką…
Pirmuoju sakyčiau: viskas gerai.
Antruoju sakyčiau: viskas gerai.
Trečiuoju sakyčiau: viskas gerai.
Ir visais kitais sakyčiau taip pat.
Vistiek raidės neatsako į klausimus.
Dabar man beprasmių klausimų metas: kam ir kodėl? Dėl ko? Ar?
Klausimai gimdo mintis. Nebeieškau naujo darbo, nes man gyvenime reikia visai ne to. Atsakymas ko gi reikia – jau atrieda. Ir jei “Mažojo Genijaus” leptelėjimas bus įgyvendintas aš tikiu, kad ir kitkas jau ne už kalnų.
Mergaitei, kuri viena išliuobia visą sangria aš priminčiau, kad pati kalta. Nėra ko šiandien dejuoti.
Kelintą kartą jau ketinu pasiilegti taip, kaip niekas nesupras? Beveik niekas. Ir vėl be palaikymo atrėminėti: kam tu taip, žmonės taip nedaro, taigi visiems blogai, reikia kentėti ir t.t.
O kodėl sakai, kad šitas laiškas liūdnas? Jis tik praneša apie pokyčius. Tik apie pokyčius. Gal net ir laiškų nebebus. Gal net šitas blogas skaičiuoja paskutines savaites. Tik nereikia bijoti.
O lochų planetą kai ten apsigyvensim reiks pervadint.
Tai tiek. Iki
Vis dar Salomėja

Blogeriai apie blogerius

Madingiausia tema po eko.
Galvoju jei tiems penkiems savo skaitytojams kas rytą nusiųsčiau sms su tekstu: “atsikėliau, dar gyva”, tai galėčiau nebeblogint.
Ale man patinka.
Bet pokyčių metas laukia, ne kitaip.
Blogas yra gana nebloga dovana. Štai neseniai padovanojau vieną. Ir visai džiaugiuosi, kad šis rašomas, pildomas.
Ir vis galvoju, kodėl aš neturiu ambicijų?

Savipaieškos

Šiandien papasakojau vienam geram draugui, kad aš nelabai benoriu va taip va dirbt, kaip dabar. 9-17. Kitą dieną vėl 9-17 ir t.t. Ne tik viskas blogai dėl tos krizės, bet iš esmės NUSIBODO.
Na taip pinigai pinigėliai. Bet aš įsipareigojimų neturiu ir nelabai ketinu turėti, tad daug man jų nereikia.
Tas draugas (aha, tas pats su kuriuo sukūrėm tąąąą meeeenąąą) gi man pametėjo mintį, kuri galbūt man ir nelabai tinka. Bent jau kol kas. O bet tačiau apsvarsčius, pasimokius, biški investavus, kodėl gi ne.
Pagrindinė esmė, kad aš apie tai net nebuvau pagalvojusi.
Ir mąstau, kad gi aš daug visko tiesiog nepagalvoju.
Tai va, darbo pasiūlymų man nereik, bet gal kas gali patart ką galėčiau veikt? Iš ko truputį pajamų įkrenta?