Sunkiai atsikelia.
Bamba ant laimingai miegančios katės. Bamba už tai, kad naktį bomžavo.
Bamba ant savo išvaizdos.
Bamba tyliai, kad netrukdytų Kitei ir bg miegot.
Tada eina į darbą ir tą pusvalandį keikia pasaulį. Orą, kad nelabai šilta. Darbą, ir šefą, kad niekaip neišmeta, o išeit nėra pasiryžimo ir drąsos. Save, kad tokia bailė. Ir Sistemą, kuri sukurta taip, kad visko bijotume.
Geria kavą darbe.
Pasitikrina sąskaitą.
Atsidūsta.
Sumoka už vodafone ir salomeja.eu adreso pratęsimą.
Vėl pažiūri likutį.
Atsidūsta.
Ir galvoja, kaip čia tapus nematomai?
P.S. Atsiminiau, kad dar nerašiau to fakto, kad šeštadienį palaidojau savo nematomą draugą. Gero jam nematomų draugų rojaus. Niekas negyvena amžinai :(.
Aš irgi bambu šiandien. Kad savaitgali buvo sugadintas, kad pilvą skaudėjo naktį, kad katinas išsidirbinėja, kad kiti žmonės savo katinais nesirūpina, kad signalizacija kaukė visą naktį, kad į vieną ausį kištukas sunkiai lenda, kad šalta bus visą savaitę, kad kai kuriems žmonėms darbe negaliu pasakyt visko, ką apie juos galvoju. Nu ir dar kad nerandu, kur galėčiau išeiti dirbti.
Hm…o man šįryt visai nesinorėjo bambėti..nors beprotiškai gera buvo pataluos ir kėlimasis reiškė pabaigą…bet kažkaip jauku buvo nubusti,apsigaubti ne savo rankšluiosčiu,išgerti kavos ne iš savo puodelio..paglostyt katę..ir bekeliaujant pro kažkada nuomotą butą apsispręsti, jog būtinai reikia įsigyti tame rajone neužilgo savo butą ;-))
Aš jau nebebambu. Rytais keliantis tebūna viena mintis “Ir vėl?!.”